LT
RU

  • Senovinis periodas 30,000 – 5, 000 m.pr.m.e.
    • Vėlyvasis paleolitas
    • Mezolitas

Pirmieji žmonių židiniai. Metodinės žemdirbystės vystymasis ir gyvulių prijaukinimas (10 000-6000) paveikia prekybą ir darbo pasidalijimą. Tikėjimas bendruomene kaip stabilumo rodikliu.

Mezoamerikos ir paleoindijos periodas iki 8000 m.pr.m.e., archainis periodas nuo 8000 iki 1800 m.pr.m.e.

Moteriškumo, Veneros garbinimas, Mėnulio fazių ir moteriškų ciklų žymėjimas ant kaulų, astronominiai stebėjimai. Trijų žvaigždynų egzistavimo pripažinimas; Meška (Europa ir Amerikos čiabuviai), Sietynas ( Lascaux olos) ir Orionas (Australijos aborigenai).

(23 000) Prancūzijoje ant reliefo rasta moteris laikanti bizono ragą (pusmėnulį) su 13 sinodinio mėnulio (lunacijos) ženklais.

Svarbiausioji Olmeko (Olmec) dalis La Ventoje (La Venta)

  • Ankstyvasis periodas 4000 – 400 m.pr.m.e.

III. Neolitas

IV. Bronzos amžius

Saulės, Veneros ir Mėnulio garbinimas. Didelių akmenų panaudojimas astronominiais tikslais. Šis periodas iš dalies sutampa su astrologijos vystymųsi Mesopotamijos, Vidurinių Rytų, Graikijos ir helenistinėse kultūrose.

  1. 4000 – 3000 m.pr.m.e.

Miestų-valstybių vystymasis.

Astralinė religija ima vystytis žymiai greičiau, kai šumerai integruojasi su babiloniečiais (pastaruoju metu babiloniečiai kartais pripažįstami astrologijos pradininkais). Ubaidai (the Ubaidians). Dideli akmenys Maltoje. (3500) moters galva Uruke (Uruk), manoma, jog tai Inanna (deivė susijusi su Veneros planeta). Pirmoji Egipto dinastija.

  1. 3000 – 2500 m.pr.m.e.

Senojoje Egipto karalystėje įsteigiama faraono institucija , kuriai atiduodama visiška valdžia. Karalius kaip “gyvasis Dievas”. Visuomenę sudaro šeima, kilmingieji, vidurinioji klasė ir prastuomenė.

Šumerų miestai-valstybės.

Šumerai sukuria dantiraštį (į minkštą molį įspaudžiamos pleištinės formos). Astrologinės žinios užrašomos molio lentelėse. Stounhedžas (Stonehenge) ir kitos akmeninės vietos statomos ir projektuojamos taip, kad atspindėtų orientaciją dangaus erdvėje. Pirmoji Egipto dinastija užsimena apie Sirijų, kaip “pradedantį metus” atskaitos tašką. Egipto senosios karalystės piramidžių tekstuose minimos žvaigždės ir žvaigždynai. Piramidės. Indo slėnio ( Indus Valley) kultūros pradžia.

  1. 2500 – 1900 m.pr.m.e.

V. Lagašo (Lagash), pietinės Mesopotamijos miesto valdovas Gudėja (Gudea).

Gudėja iš Lagašo aprašo sapną, kuriame jis mato deivę Nisaba, tyrinėjančią molinę lentelę su žvaigždynais tam, kad pagal žvaigždes pastatytų šventyklą. Narim Sin stela pavaizduoja Saulę ir planetas. Dekanai pirmiausia pasirodo kaip vidiniai karsto dangčio piešiniai Egipte.

  1. 1800 m.pr.m.e.

VI. Malda nakties dievams.

VII. 1800 Babilono civilizacijos iškilimas.

VIII. Ankstyvoji iki-klasikinė Olmeko skulptūra ir paminklai Verakruzo (Meksika) olose.

Žvaigždžių sąrašas Maldoje nakties dievams.

Mezoamerika: kardinalūs taškai (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs) tampa pagrindu laiko skirtymui. Kompleksas X. “Šiaurės namas” (žvaigždė) – axis mundi. Sietyno svarba.

  1. 1780 m.pr.m.e.

Hamurabis , Babilono valdovas.

Pranašautojas praneša apie mėnulio užtemimą, įtariama, kad tai blogas ženklas. Hamurabio stela.

F. 1646 m.pr.m.e.

Amisadagvos (Ammissaduqa) Veneros lentelės . Amisadagvos Veneros lentelės yra seniausios išlikusios sistematiško planetų ir astronominio judėjimo stebėjimo lentelės. Jose užrašytos astronominės žinios ir tradiciniai pranašingi Veneros fazių ženklai.

G. 1600m.pr.m.e.

Minų civilizacijos aukštuma iškilimas ir jaučio garbinimas.

H.1570 – 1070m.pr.m.e.

Egiptiečių monoteizmas Amenchotepo valdymo metu. Naujoji Egipto karalystė. Asirų imperijos iškilimas.

Astrologija Rytų Turkijoje. Užfiksuojamos gerai matomos žvaigždės, Šango (Shang) dinastija, Kinija (1400). Žvaigždynai vaizduojami karališkuosiuose naujosios Egipto karalystės kapuose (1570) ir Seti lubose (1291-1278). Žvaigždynai pasirodo Vedose, Indijoje (1500). (1500-1250) Tekste iš kasitų (Cassites) periodo nustatomos distancijos tarp 8 žvaigždynų.

  • 1000m.pr.m.e.

Zoroastrizmas ir dualizmo perspektyva.

Saulius , pirmasis Izraelio karalius.

Mul.Apin (Didieji Grįžulo ratai) sudaro sąrašą žvaigždynų, trimis dideliais ruožais judančių pusiaujo link; septyniolika žvaigždynų išdėstyti palei ekliptiką.

J. 1000 – 700m.pr.m.e.

Asirų imperijos ekspansija.

753m. įkuriama Roma.

Nabonasaro (Nabonassar) era (747).

Homeras (800). Hesiodas Graikijoje (750).

Enuma Anu Enlil lentelės – 7000 pranašingų ženklų ir prognozių iš Ninevijos miesto, užrašytos 7 amžiuje, į kurias įtraukta medžiagos nuo maždaug 1646m.pr.m.e.

Babilone stebimas ir datuojamas užtemimas (747).

K. 700 – 500 m.pr.m.e.

Babilonas sugriauna Asirų imperiją.

Talio gimimas (624).

Pitagoro gimimas (586).

Ksenofanas , Parmenido mokytojas (580).

(730-650) Asirų imperija valdo visą Mesopotamiją, Persijos, Sirijos, Palestinos ir Egipto dalis. Šis laikotarpis įsimintinas tuo, jog pirmą kartą Egiptas ir Babilonas valdomi to paties režimo.

(612) Asirų nuopolis, antrosios Babilono imperijos iškilimas. Ją atnešę žmonės žinomi kaip chaldėjai.

(539) Persija užkarauja Babiloną. Antrą kartą Egiptas ir Babilonas valdomi to paties režimo. Tuo laikmečiu Mesopotamijos astronomija ir astrologija ateina į Egiptą. Tai yra tik prielaida, nes trūksta įrodymų.

Anksčiausias išlikęs astrologinis dienoraštis (652). Talis (Thales) pranašauja užtemimą (585). Anaksimeno (Anaximenes) mikrokosmas ir makrokosmas (550). Persai užkariauja Babiloną (539). Pitagoras (Pythagoras) Babilone (530). Heraklitas (Heracleitus) – būties ir tapsmo pasauliai, Parmenidas (Parmenides) – Elėjos (Eleatic) mokyklos įkūrėjas: rutulio pavidalo žemė? Filolas (Philolaus) – žemės judėjimas, Anaksagoras (Anaxagor) studijuoja Mėnulio paviršių (500). (650-450) Dvylikalypio zodiako su tolygiais 30 laipsnių ženklais vystymasis.

L. 500 – 400 m.pr.m.e.

460 Hipokratas (Hippocrates) iš Koso (Kos) salos. Jis panaudoja keturis skysčius dietoje; chirurgija; pranašavimas.

490 Empedioklis (Empedocles) sukuria keturių nekintančių “substancijų” teoriją.

(495) Empedioklis – keturi elementai. (460) Hipokratas – medicininės astrologijos atsiradimas. (432) Pirmasis žinomas zodiako ženklų panaudojimas. (428-342) Platono (Plato) Timėjus ir Epinomis, žvaigždės yra gyvos būtybės, jos yra kaip gyvieji dievai. (410) Pirmoji žinoma individuali gimimo schema ir detaliai aiškinami pranašingieji ženklai. (400) Eudoksas (Eudoxus) – planetų sferos, žvaigždynų aprašymas. (470-399) Sokratas (Socrates). Metonas (Meton) detaliai išdėstė metoninių užtemimų ciklą.

M. 400 – 300 m.pr.m.e.

IX. helenistinis periodas.

(356-323) Aleksandras Didysis užkariauja Mesopotamiją. Seleukidų (Seleucid) dinastija.

(300) Zenonas (Zeno) iš Kipro sukuria stoicizmą.

(3840) Aristotelis (Aristotle) – makedonietiški metodai, kaip vieną elementą paversti kitu; pneuma.

Teofrastas (Theophrastus, 372-289) laikomas botanikos tėvu.

Herofilas (Herophilus, 330-250), Kalcedonas (Chalcedon, Aleksandrija). Anatomijos (ypač smegenų ir nervų ląstelių) progresas, pagrįstas vivisekcija.

Erasistratas (Erasistratus, 330-250). Anatomijos pažanga grįsta vivisekcija; mėginimai kurti sintezę, kuri turėjo tapti Aristotelio mokslo tobulinimu.

(384-323) Aristotelis. 350 Heraklitas – žemė sukasi aplink savo ašį. 331 Aleksandras užkariauja Babiloną: helenistinė era. (315-250) Arato (Aratus) Fenomenai – ankstyviausias išlikęs žvaigždynų aprašymas. 311 Zenonas – stoicizmas. 310 Aristarcho (Aristarcus), heliocentinės sistemos atradėjo, gimimas. 308 – pirmosios žinomos efemeridės, t.y. planetų padėčių lentelės.

Su Aleksandro Didžiojo Persijos nukariavimo pradžia astrologija pamažu įgauna tokią formą,kokia mes ją žinome šiandien. Tai vyksta daugiausia Graikijoje, nors geriausiai žinomi autoriai yra ne graikai, o egiptiečiai ir semitai. Astrologija atėjo į Egiptą ir vystėsi įgydama egiptietišką charakterį. Būtent ši astrologija yra graikų kalba parašytų astrologinių veikalų pagrindas, kuriais buvo naudojamasi ir vėlesniais amžiais.

N. 300-200 m.pr.m.e.

X. Indija

XI. Roma

XII. Teotihuakanas ( Teotihuacan), žmonių civilizacija Meksikoje.

XIII. Pirmoji majų stela Tikalyje (Tik’ al)

(227) Sasanidai iš Persijos nuverčia partus ir įkuria Antrąją Persijos imperiją, arba Sasanidų imperiją. Būtent šios imperijos metu klesti astrologija, atgaivinamas zoroastrizmas.

(3 amžiaus pabaiga) Mitraizmas ( mithraism) – mistinis kultas, daugiausia paplitęs tarp smulkių biurokratų, vergų ir buvusių vergų, garbinančių iraniečių dievą Mitrą, kuris tapo toks populiarus Romos imperijoje, jog ji transformavo jo rytietiškas šaknis.

Teotihuakanas; plunksnuotosios gyvatės šventykla (200). Deivės garbinimas.

(290) Berosas iš Koso ( Berossus), chaldėjų (babiloniečių) šventikas, įsikūrė Koso saloje; manoma, kad tai jis graikus pirmą kartą supažindino su gimimo astrologija (natal astrology). (263) pirmoji dantiraščio lentelė su laipsniais. (200) Nechepsas (Nechepso) ir Petosiris; Egipto faraonas ir jo žynys, teigę, jog jie išrado astrologiją. Didžiulis astrologinis veikalas su jų vardais buvo parašytas ar išverstas į graikų kalbą apie 200-uosius metus. (200) maginiai raštai. Maždaug vienu metu parašyti su Nechepso ir Pestorio darbais. Tai įvairios grupės raštų, dažniausiai priskiriamų Hermiui ir kitiems Egipto išminčiams, tokiems, kaip Anubis ir Agatodaimonas (Agathodaimon).

(221) Pirmasis žinomas Egipto zodiakas.

(200) Horoskopinės astrologijos pradžia Indijoje ir Romoje.

(350-195) Eratostenas ( Eratosthenes). Jis buvo Ptolemėjaus (Ptolemy) pakviestas tapti vyriausiu Aleksandrijos bibliotekos bibliotekininku, kaupė medžiagą Catasterismi, didžiausiam žvaigždynų traktatui po Arato (Aratus).

Teotihuakanas lygiuoja miestą pagal Sietyną, statoma Saulės piramidė (225).

O. 200 – 0 m.pr.m.e.

XVI. Roma

XV. Klasikinis periodas Vidurio Rytuose

XVI. Teotihuakano Patlachique fazė

(27) Augustas (Augustus) tampa pirmuoju Romos imperatoriumi. (7-4) Tikėtinas Kristaus gimimas.

(126) Partai, Irano žmonės, užima Mesopotamiją; šioje eroje baigiasi graikų dominavimas.

Dioskoridas (Dioscorides, 20)De materia medica: pagrindinis šaltinis apie vaistus.

Galenas (Galen, 130)Pergamum. Surinkta rytietiška medicinos sistema. Astrologija visiškai integruojama į mediciną. Pulso diagnozė naudojama kaip pirminė diagnostikos sistema.

(190) Hiparchas ( Hipprachus) apskaičiuoja pavasario lygiadienio precesiją. Jis taip pat sukuria 1000 žvaigždžių katalogą. (150) Mistiniai Nechepso raštai Egipte. (135) Posidonijaus (Posidonius), romėnų astrologijos mokytojo, gimimas. (68) Paskutinis dantiraščiu parašytas horoskopas. (61) Pirmasis ‘graikiškasis’ horoskopas. (30) Denderio (Denderah) zodiakai Egipte. (4) Pirmasis žinomas astrologinis brėžinys, naudojantis horoscopos, t.y. Ascendentą.

P. 0 m.e. – 200 m.e.

XVII. Teotihuakano piramidės pradėtos statyti 50 ir baigtos 125 metais.

XVIII. Teotihuakano Tzacualli fazė. Daugiausia Teotihuakano statinių pastatyta 1-150m. Gyventojų skaičius apima 150-200 tūkstančių žmonių.

XIX. 150-250 Teotihuakano Miccaotli fazė. Plunksnuotosios gyvatės šventykla Teotihuakane.

XX. Sulig Teotihuakano valdovu Yak K’uk Mo’ prasideda Kopan (Copan, majų karalystės dalis Centrinėje Amerikoje) gyvavimas, kuris užtruks 400m.

(193) Romos imperatorius Lucijus Septimas Severas (Lucius Septimus Severus) – Saulės garbinimas.

(200) Klementas (Clement) iš Aleksandrijos, vienas iš pirmųjų didžiųjų krikščionių platonikų.

(36) Tiberijaus (Tiberius) astrologinio patarėjoTrazilo (Tharasyllus) mirtis.

(76-138) Trajano (Hadrian) valdymas.

(14) Manilijaus (Manilius)Astronomica. (120) Galeno (Galen) gimimas; gydytojas, ypač daug rašęs apie astrologiją. (144) Vetijaus Valento (Vettius Valens) gimimas; jis surinko Antologiją, platų veikalą, liečiantį daugiausia įvairius graikų astrologijos aspektus. Dorotėjus (Dorotheus) iš Sidono; jis parašė Pentateuch, ilgą ir svarbią penkių knygų astrologinę poemą. Dorotėjus yra seniausias šaltinis apie tripliciteto sistemos valdovus.

(100) Teukras (Teucer) iš Babilono buvo pimasis, kuris paaiškino dekanus astrologiškai (gali būti neteisinga tradicija). Pirmojo amžiaus pabaiga, Balbilas ( Balbillus), Trazilo (Tharasyllus) sūnus ar sūnėnas ir beveik toks pat garsus. (76-138) Trajano valdymas (117-138), jis taip pat yra astrologijos globėjas.

(120) Ptolemėjus (Ptolemy): Tetrabiblos. Klaudijus Ptolemėjus gimė Egipte, tikriausiai graikų šeimoje, taip pat greičiausiai Romos pilietis, rašęs graikiškai.

Mėnulio ir Saulės piramidės Teotihuakane. Piramidės išrikiuojamos pagal Sietyną taip, kad jis būtų matomas įėjimo pusėje (Saulė). Amžiaus kalendorius, kuris apima 52 metus. Majai Venerą mato kaip karo Dievą. Veneros šventykla Kopane (Copan). Majų astronominis kodeksas. Saulė ir Venera reguliuoja dalį majų astrologijos.

Q. 200 – 300

XXI. Teotihuakano Tlamimilopa fazė.

Masiškai gaminamos statulėlės iš juodžemio. Gyvenimo tempo greitėjimas miestuose.

(203) Plotinas (Plotinus) – neoplatonizmo įkūrėjas, pasisakė prieš “fatalistinės” astrologinės filosofijos trūkumus. (232) Porfirijus (Porphyry) - Plotino mokinys, jam priskiriami Ptolemėjaus Tetrabiblos komentarai. Pseudo-Manetas (Manetho): 6 knygų didaktinės poemos autorius. (250-330) Jamblikas, ( Iamblichus), neoplatonikas iš Sirijos, mėginęs sukurti neoplatonizmo religiją, sujungtą su tantrinės prigimties maginėmis praktikomis. Savo veikale De Mysteriis Jamblikas sprendžia “žalingos” planetų energijos problemą, ir kaip jų savybės kyla greičiau iš sielos ydų negu iš vidinės planetų prigimties. (218) Sol Invictus Elagabal, Saulės kultas tampa valstybine Romos religija.

Teotihuakanas: diskai ir žvaigždės meno kūriniuose. Sietyno/Saulės/Mėnulio garbinimas.

R. 300 – 400

XXII Cekolis (Tzakol) – ankstyvoji majų klasika (300 – 600).

(306-337) Konstantinas Didysis, pirmasis krikščionis imperatorius, 313 krikščionybę paskelbęs valstybine religija.

(325) Nikėjos susirinkimas.

(331-363) Imperatorius Julius Cezaris vadinamas atsimetėliu (valdė 361-363). Savo valdymo metu jis bandė panaikinti krikščionybę ir įsteigti naują valstybinę religiją, kurios pagrindas būtų Jambliko mokymai. (347-395) Teodosijus Didysis (Theodosius), valdęs 379-395. Jo valdymo metu krikščionybė deklaruota, kaip vienintelė toleruojama religija, nors pagonybė taip pat dar po to ilgai gyvavo.

(350) Julijus Firmikas Maternas ( Julius Firmicus Maternus), vienintelis autorius, išskyrus Manilijų, rašęs lotyniškai. Jo tekstas Mathesis buvo žinomas ir viduramžiais, tai puikus vėlyvųjų helenistinių technikų šaltinis. (354-430) Šv. Augustinas – vienas ryškiausių senųjų laikų astrologijos oponentų, nors jis neatmetė planetų įtakos istoriniams ir gamtiniams įvykiams, tačiau tik ne individualiems žmonėms. (378) Paulius iš Aleksandrijos (Paulus Alexandrinus), veikalo Įvadiniai dalykai autorius. Tai įvadas, pateikiantis graikų astrologijoje vyraujančias tendencijas. 379m. anonimas parašo veikalą apie 30 šviečiančių žvaigždžių gimimą, tas pačias žvaigždes Ptolemėjus naudojo savo Fazėse.

Laodicėjos (Laodicea) susirinkimas (365) uždraudžia dvasininkams astrologinę praktiką.

(370) Ispanų gnostiko Priciliano (Pricillian) astrologinė erezija.

S. 400-500

XXIII. Ankstyvasis Bizantijos periodas.

XXIV. Teotihuakano Xolalpan fazė.

(410) Šv. Augustinas: Dievo miestas.

(476) atsistatydina Romulas Augustulas (Romulus Augustulus): simbolinė vakarų Romos imperijos pabaiga.

(496) Liudvikas I priima Romos krikščionybę.

(476) indų astronomo Arijabadchos (Aryabadha) gimimas.

(480) Boecijaus (Boethius) Filosofijos paguoda gimimas.

(410-485) Proklas (Proclus) buvo paskutinysis klasikinės eros neoplatonikas, mėginęs sistematizuoti antikos filosofiją, sutvarkyti, išpainioti filosofinius Ptolemėjaus ir jo tęsėjų astonominių teorijų trūkumus. (415) Hefaistas (Hephaistio) iš Tėbų parašė Apotelesmatics, norėdamas suderinti Ptolemėjaus ir Dorotėjaus tradicijas. Jo tekstas yra didžiausias tikrų Dorotėjaus fragmentų šaltinis, naudingas tuo, jog jis yra vienas ankstyviausių išlikusių Ptolemėjaus interpretatorių.

T. 500- 600

Viduramžiai (iki 1400)

(529) Justinianas Didysis (Justinian), Bizantijos imperatorius, valdęs 527-565. Jis yra artimas Atėnų platonikų ir aristotelininkų mokykloms.

(590-604) Popiežius Grigalius Didysis (Gregory) popiežiaus valdžią paskelbia pagrindine politine jėga.

Germanų karalystės įsikuria buvusiose Romos žemėse. (5 – 6 amžiai).

Boecijus (Boethius), Filosofijos paguoda (523)

Šventasis Benediktas (Benedictus) Monte Kazino (Monte Cassino) įkuria vienuolyną (529).

Justiniano (Justinian) teisės kodeksas (529)

Bizantijos Hagia Sophia bažnyčia (532-537)

Popiežius Grigalius I siunčia misionierius atversti anglų-saksų į krikščionybę (569).

Kasiodoras (Cassiodorus) Vivariume (Vivarium) įkuria vienuolyno viblioteką (540).

(564) Olimpiodoras ( Olympiodorus). Parašo pamokslų komentarus.

Lotynų era – Viduramžiai. Šis periodas apima vakarų lotynų astrologiją, kuri kilo išimtinai iš arabų. Kritinis taškas 622-ieji, kai Mahometas pabėgo iš Mekos į Mediną.

(560-636) Izidorius iš Sevilijos ( Isidore of Seville). Jo darbų išliko tik fragmentai.

U. 600-700

XXV. Cacaxtala - Teotihuakanas

XXVI. Tepeu – vėlyvasis klasikinis majų periodas (600-900)

(634-642) Arabai nukariauja semitų žemes Viduržemio jūros pakrantėje ir Egipte, pirmą kartą nuo partų invazijos vėl sujungdami šiuos plotus su Mesopotamija ir Persija – vietomis, iš kurių kildinama astrologija.

7-8 dešimt. Airių monasticizmo aukso amžius.

622. Mahometo pabėgimas iš Mekos žymi oficialią islamo pradžią.

635-642 Musulmonų invaziją į Egiptą ir Siriją – Bizantijos imperijos žlugimas.

635-642 Musulmonų invazija į Mesopotamiją ir Persiją iki Indijos sienos.

Islamo paplitimas (622-732)

Koranas (600)

7 amžiaus pradžia, Retorijus (Rhetorius) iš Egipto surenka didžiulę ankstyvųjų astrologinių raštų ištraukų kolekciją.

672-735. Palaimintojo Beda (Bede) raštai rodo, kad kai kurios astrologinės idėjos gyvavo ir Tamsiaisiais Viduramžiais.

Nawbakhtas (Nawbakht), persų karališkosios tarybos astrologas, kalifui al-Mansurui (al-Mansur) surinko grupę astrologų, kad šie siūlytų savo palankesnio laiko Bagdadą pastatyti variantų. Vienas iš jo mokinių buvo Masha’allah.

V. 700-800

XXVII. Arabų era

Šarlis Martelis (Charles Martel) nugali musulmonus Ture (Tours) (732)

Beda (Bede) ir jo Ba žnytinė Anglijos žmonių istorija (700)

711 Musulmonų invazija į Ispaniją – tolesnis skverbimasis į Prancūziją 732.

8-10 dešimt. islamo aukso amžius.

Musulmonų aukso amžius (700 ir 800)

800. Karolio Didžiojo (Charlemagne) , kaip Romos imperatoriaus karūnavimas – Šventosios Romos imperijos įkūrimas.

Karolingų renesansas (768-814)

Alfredas Didysis (Alfred the Great) skatina mokslo augimą Anglijoje. (871-899)

Musulmonų, vengrų ir vikingų invazija į lotynų krikščioniškąjį pasaulį (9dešimt. ir 10dešimt. pradžia)

Feodalizmo augimas (800-1100)

Arabų era – Šiuo laikotarpiu astrologija klesti dėl sirų, graikų, egiptiečių ir žydų autorių įtakos.

Abu Musa Jabir – alchemikas, Aristotelio elementai.

8 dešimt. Pabaiga. Teofilas ( Theophilus) iš Edesos. Kalifo al-Mahdžio (al-Mahdi) karališkosios tarybos astrologas. Labai gerbiamas dėl gabumų astrologijai.

Svarbi jungtis tarp graikų ir arabų 770m. Astronominiai darbai iš Indijos atkeliauja į Bagdadą. Nors atrodo, kad arabų astrologija turi nemažai persiškų metodo ir stiliaus bruožų, tačiau jos ankstyvosios astronomijos šaknys siekia Indiją, o Indiją ji (astronomija) savo ruožtu pasiekė iš Vidurio Rytų.

(750) ZoroastroGatos.

Mešahala (Masa’allah) (740-785), Messahalla – lotyniškai. Jis klestėjo valdant kalifams al-Mansurui (al-Mansur) ir al-Mamunui (al-Mamun) . Daugelio veikalų autorius. Žydas iš Basros, ryškus astrologas.

Alkvarizmis (Al - Khwarizmi) (770) – astronomas.

Abu Ali Alchajatas ( Abu Ali al-Khayyat) (770-835) Masa’allah mokinys, įtaką jam padarė Dorotėjaus (Dorotheus) Penateuch.

 Kanka (Kankah) (754-775), indų astrologas iš Bagdado, Horoskopų apskaičiavimo knyga.

 Alkindis (Al Kindi) (795-865), arabų filosofas, siekė nustatyti farmakologinį mastelį, ekvivalentišką keturiems mišinių laipsniams.

Abumašaras (Abu Mashar) (787-886), Vakaruose žinomas kaip Albumašaras (Albumasar). Savo kelią pradėjo kaip Hadito (Hadith), arba pranašo Muchamedo (Muhammad) tradicijų mokinys, tačiau sulaukęs 30-40 metų jis didesnį dėmesį ėmė skirti astrologijai. Po to jis tapo žymus ne tik kaip autoritetas astrologijoje, be ir kaip karališkosios tarybos astrologas, kaip profesionalus astrologas. Jo žinios šioje sferoje buvo milžiniškos.

I. 800-900

XXVIII. Xochicalo

XXXIX Majų toltekų Čičen Ica (Chichen Itza)

Germanų karalius Otas (Otto) tampa pirmuoju Šventuoju Romos imperatoriumi (962)

840 Vikingų atakų kulminacija, norvegų invazija.

Abudžafar Achmedas (Abu Ja’far Ahmed) (900)

Alfarabis (Al Farabi) (878-950)

Tabitas ibn Kura (Thabit ibin Kurrah) (836)

815. Omaras iš Tiberijos (Omar of Tiberias) taip pat klestėjo valdant al Mamunui (al-Mamun). Greičiausiai išvertė Dorotėjų (Dorotheus) iš vidurio persų į arabų kalbą; jo astrologijos stilius buvo helenistinis.

9dešimt. pradžia. Abu Bakras (Abu Bakr), lotyniškai Albubateris (Albubather).

822-850 Zahelis (Zahel). Zahelis buvo vienas iš helenistinės srovės atstovų arabų epochoje.

854 Abu Ali Alchajatas (Abu Ali al-Khayyat). Mešahalos (Masha’allah) mokinys, parašęs veikalą Apie horoskopų analizę; darbe jaučiasi stipri Dorotėjaus (Dorotheus) įtaka.

863. Alfarganis (Al-Farghani), lotyniškai Alfraganus.

870 Al-Kindi. Pagrindinė filosofinė figūra arabų pasaulyje. Knygos Apie žvaigždžių spindulius autorius. Šis kūrinys daugiau įtakos turėjo magijai ir metafiziniam neoplatonizmui nei astrologijai. Jo įtaka juntama Roberto Grossetesto (Robert Grosseteste), Rodžerio Bekono (Roger Becon), o taip pat Džono Di (John Dee) darbuose. Ši tradicija yra žinoma kaip šviesos metafizika, todėl kad tai metafizinė sistema, šviesą laiko esant reikalinga formų transmisijai.

886. Abumašaras (Abu Ma’shar), lotyniškai Albumasar. Su šiuo autoriumi turime visiškai išsiskleidusią persiškąją astrologijos tradiciją. Anksčiausiai žinomas Saulės sugrįžimų sistemos naudojimas. Jis buvo vienas svarbiausių ir produktyviausių arabų epochos autorių. Būdamas persų kilmės jis rašė persų ir arabų kalbomis. Tarp jo darbų: Didieji susijungimai, Didysis įvadas į astrologiją, Įvado į astrologiją santrumpa, taip pat kūrinys, žinomas lotynų kalba kaip De Revolutionibus.

834 - 901 Tabitas ibn Kvra ( Thabit ibn Quarra). Žinomas kaip rašytojas, kurį įtakojo harėnų (harranian) magija, neoplatonizmas ir vėlyvasis hermetizmas. Iš graikų kalbos į arabų išvertė daug medicinos ir mokslinių knygų.

820 – 912 Kvsaja ben Lukva (Qusaja ben Luqa), lotyniškai Costa ben Luca arba Quosti filius Luce.

Ar-Razi (Rhazes) 866-925, lotyniškai Rhazes. Hipokrato tradicijos medicinos enciklopedija; nustatyti raupai. Taip pat išplėsta žemės klasifikacija. Buvo nustatytos 6 žemės kategorijos (alcheminės žemės). Metalai, išskyrus gyvsidabrį, buvo priskiriami vienai iš šešių pirminių mineralų kategorijų. Po to ėjo akmenys, tokie kaip piritas, kvarcas, stiklas ir kt. Po to druskos: maistinė druska, kalkės ir t.t. Kita grupė buvo boruksai, ypatingai akivaizdūs metalai. Metalų gryninimas.

II. 900 - 1000

950-1010 Gerbertas (Gerbert) iš Avinjono ( Auvergne) – popiežius Silvestras II ( Sylvester II) .

987 Hugas Kapetas (Hugh Capet) tampa Prancūzijos karaliumi.

980-1037 Avicena Bokara (Avicenna Bokhara) ir jo Medicinos kanonas. Mėgino suderinti Galeną (Galen) ir Aristotelį, pirmenybę teikdamas Aristoteliui.

967 Alchabicijus (Al-Qabisi), lotyniškai Alchabitius. Namų sistemos propaguotojas, nors ir nebuvo jos išradėjas. Sistema skaičiuojama nuo vėlyvosios klasikinės eros. Al-Qabisio Įvadas į astrologiją buvo vienas populiariausių lotyniškų vertimų.

1040 Ali ibn abi Ridžal (Ali ibn abi r-Rijal), lotyniškai Haly Abenragel. Vienas įtakingiausių arabų eros astrologų vėlyvojoje lotynų astrologijoje. Parašė platų traktatą apie astrologiją.

973-1049 Albirunis (Al-biruni). Plačiai žinomas kaip lotynų astrologas, jis buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių ir gabiausių arabų eros astronomų, taip pat turėjo be galo daug astrologijos žinių. Jo knyga Astrologijosmenoelementųinstrukcijayra išversta į anglų kalbą.

III. 1000-1100

Bizantijos ir Romos bažnyčių atsiskyrimas (1054)

Romaninis stilius architektūroje (1000-1100)

Normanai užkariauja Angliją (1066)

Ginčytinos diskusijos pradžia (1075): popiežius Grigalius VII pareiškė, jog kadangi Romos bažnyčia įkurta Dievo, tai vien tiktai popiežiaus valdžia buvo vienintelė universali galia.

Pirmojo kryžiaus žygio pradžia (1096)

11-12 amžiai. Europos mokslininkai arabų tekstuose dar karta atranda klasikinį mokymą. Dvyliktojo amžiaus renesansas, kaip aristoteliškosios filosofijos priėmimas ir pirmųjų scholastinių universitetų vystymasis (Kembridžas, 1209, Oksfordas)

1058-1111 Algazalis ( Al-Gazzali) ir jo Vaistai.Jų esama trigubos prigimties: akivaizdūs (kaip maistas alkanam); ligai priešingos prigimties ir maginiai.

1092-1167 Abraomas Ibn Ezra (Abraham Ben Meir Ibn Ezara) (Meir sūnus, Ezrs sūnus) Ibn Ezara buvo žydų mokslininkas, svarbus dėl jo didžiulio indėlio į astrologiją. Išmintiespradžios,Priežasčių knygos ir kitų veikalų autorius. Nepaprastai įtakingas autorius lotynų Vakaruose.

Halis Abenragelis (Haly Abenragel) (1140)

IV. 1100 – 1200

XXX. Tula (centrinės Meksikos miestas, sunaikintas 1168 arba 1179)

XXXI. Majų Mayapan (Jukatano valstijos miestas, poltinė sostinė iki maždaug 1440).

1100 Romos teisės studijų atgaivinimas Bolonijoje (Bologna)

1163 Notrdamo (Notre Dame) katedros statybų pradžia.

1198-1216 Inocetas II (Innocent II) – pontifikato zenitas.

Pilypas Augustas (Philip Augustus) išplečia centrinę valdžią Prancūzijoje (1180-1223)

Viduramžių kultūros klestėjimas (12-13a.) universitetai, gotikinė architektūra, scholastinė filosofija, Romos teisės atgaivinimas.

Bendrosios teisės ir prisiekusiųjų sistemos vystymasis Anglijoje (1198-1216).

Inoceto III ( Innocent III) pontifikatas: popiežiaus valdžios pakilimas (1198-1216)

1153 Šv. Bernardas (St Bernard) iš Clairvaux – priešinosi tam, kad vienuoliai teiktų gydymo paslaugas (fizinė medicina). Tačiau galbūt pritarė žolelių medicinai.

1119-1151 Hugo (Hugo) vertimai iš arabų k. Žinomiausia Aristotelio knyga apimanti visumą visų klausimų .

1118-1180 Manuelis Komnenas (Manuel Komnenos), 1143 metais karūnuotas Bizantijos imperatoriumi. Savo dvare turėjo astrologų.

1125 Adelardas (Adelard of Bath), atėjęs į islamo pasaulį ir daug išmokęs apie islamo kultūrą anglas. Jis buvo vienas iš pirmųjų vertusių arabų tekstus į lotynų kalbą, iš jų žymiausias Abu Ma’shar Įvado į astrologiją santrupa.

1138 Platas (Plato of Tivoli) yra pirmasis Viduramžiais žmogus, išvertęs Tetrabiblos iš arabų į lotynų kalbą.

1150 Džonas iš Sevilijos (John of Seville). Produktyvus vertėjas iš arabų kalbos. Jis taip pat savarankiškai parašė traktatą apie astrologiją ir yra vienas iš ankstyviausių originalių lotyniškų astrologinių veikalų autorių viduramžiais.

1175-1253 Robertas Grosseteste (Robert Grosseteste). Dirbęs optikos srityje anglų vyskupas, tyrinėjo šviesos teorijas. Jis toliau plėtojo Alkindi (al-Kindi) šviesos metafizikos idėjas, kurias vėliau perėmė Džonas Di (John Dee).

1193-1280 Albertas Didysis (Albertus Magnus). Tomo Akviniečio mokytojas; jis buvo vienas iš arabiškos formos aristotelizmo nešėjų į vakarietišką pasaulį. Taip pat plačiai žinomas dėl savo domėjimosi alchemija ir astrologija. Vėliau žinomas kaip Speculum Astronomiae autorius, tai veikalas, kuris prilygsta kritinei visų tuo metu prieinamų astrologinių darbų bibliografijai, o taip pat yra doktrinų susijusių ir nesusijusių su krikščionybe tyrinėjimas.

Astrologas ir geomantikas Bernardas iš Turo (Bernard of Tours) (Kvimperio (Quimper) vyskupas).

V. 1200 – 1300

1210/1223 Gvidas Bonatis (Guido Bonatti).

1214/1220 – 1292 Rodžeris Beikonas (Rodger Bacon)

1227 – 1274 Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas)

Magna Carta (1215) yra anglų chartija, apribojanti Anglijos monarchų, ypač karaliaus Džono absoliutinę valdžią. Magna Carta yra popiežiaus ir anglų baronų ginčo dėl karaliaus teisių padarinys.

Akviniečio Summa Theologica (1267-1273)

Mongolai sugriauna Bagdadą (1258)

1266 – 1208 Džonas Dunsas Škotas (John Duns Scotus), didysis scholastų filosofas.

Salerno mokykla 11-12a., verčiami graikiški ir arabiški šaltiniai, ankstyvųjų darbų komentarai, anatominiai traktatai. Ursas iš Salerno (Ursus of Salerno) elementus pagal intensyvumo laipsnį suskirsto į tris rūšis (aukštesniąją, viduriniąją ir žemesniąją).

Astrologinių tyrinėjimų poreikis:

Anglas Rodžeris Beikonas (1214-1294)

Vokietis Albertas Didysis (1200-1280), Akviniečio mokytojas.

Anglų žolininkas ir fizikas Gilbertas (Gilbertus Anglicus) (aktyviausias maždaug 1219).

Škotų teologas ir alchemikas Maiklas Skotas (Michael Scot) (1175?-1235)

Johanas? Kampanas (Johanes? Campanus) iš Navaros (Novara) (1232?-1296)

Astrologija galinga; 1210, 1215, 1231, 1245, 1270, 1277 bažnyčia šešis kartus pasmerkia astrologiją.

1210-1290 Gvidas Bonatis (Guido Bonatti). Liber Astronomiae autorius, vieno iš plačiausių lotyniškų traktatų. Tai didžiulė lotyniškai parašyta arabų tradicijos enciklopedija. Šio veikalo stiprioji vieta yra kritinė analizė (lyginami kitų autorių pasisakymai) bei paties Bonačio patirtis.

1210-1296 Kampanas iš Navaros ( Campanus of Novara ). Jam priskiriama Campanus namų sistema. Tačiau šie namai buvo naudojami jau arabų eroje.

1214-1294 Rodžeris Beikonas (Roger Bacon). Plačiai rašęs apie optiką ir šviesos metafiziką anglų pranciškonas. Artimai susijęs su Robert Grosseteste.

1225-1274 Tomas Akvinietis ( Thomas Aquinas). Svarbiausias Viduramžių scholastikos filosofas, susistemino Aristotelio ir krikščionybės sintezę, kuri ir dabar yra katalikiškosios doktrinos pagrindas.

1226-1350. Alfonsas X (Alfonso X), Leono (Leone) ir Kastilės (Castile) karalius, rėmė Alfonsino lentelių (Alfonsine Tables) sukūrimą. Tai planetų lentelės, kurios Viduramžiais buvo naudojamos astrologijoje ir astronomijoje.

1236 Maiklas Skotas (Michael Scot). Astrologas ir gamtininkas imperatoriaus Frederiko II rūmuose. Viduramžiais žinomas kaip didysis magas.

Fizikas, alchemikas ir astrologas Arno iš Villeneuve (Arnaud de Villeneuve) (1235-1312).

Monpeljė (Montpelier) universiteto rektorius, italų daktaras ir astrologas Pjeras iš Abano (Pietre d’Abano) (1250-?), ibn Ezra darbų vertėjas.

VI. 1300-1400 Renesansas

Šimtametis karas (1337-1453)

Dantės (Dante) Dieviškoji komedija (1307-1321)

Juodoji mirtis (1347-1351)

Frančesko Petrarka ( Patriarch), “ humanizmo tėvas ”.

Džefris Čoseris (Chaucer) ir jo Kenterberio pasakojimai (1388-1400)

Didžioji pontifikato schizma (1378-1417)

1309-1377 “Babiloniečių nelaisvė”; popai, visi prancūzai, rezidavo Avinjono mieste ir buvo įtakojami Prancūzijos monarchų.

(1350) Italų renesanso pradžia.

13a. pabaiga, 14a. pradžia. Pjetras iš Abano ( Pietro d'Abano) Buvo įsitraukęs į magiją, astrologiją, daug rašė apie astrologinius įvaizdžius. Jo didžiausias veikalas Sutaikintojas nagrinėja scholastinius klausimus, apimančius astrologiją ir astrologinę mediciną. Jis taip pat koregavo ir vertė senąja prancūzų kalba parašytą Ibn Ezros vertimą į lotynų k.

14 amžius. Andalas iš Negro (Andalo di Negro). Aristokratas ir astrologas.

1320 Brangusis perlas, Aristotelio alchemijos sintezė.

1379 Džonas iš Ašendo (John of Ashenden) – vienas iš pirmųjų anglų astrologų. Jo sritis vien tik politinė ir valstybių (mundane) astrologija. Jį stipriai įtakojo Abu Ma’shar.

1400 Antonijas iš Montulmo (Antonio de Montulmo). Parašė veikalą Apie horoskopų analizę ir apie astrologinę magiją.

Dalinė Nikolo Oresmės (Nicole Oresme) kritika (1320?-1382)

Pjeras iš d’Ailly (Piere d’Ailly) (1350-1420)

Karolio V (Charles V) astrologai Prancūzijoje: Pierre da Valois, Gervais Chrestien, Andre de Sully, Pelerin de Prusse, Domenico de Chirvasso, Yves de Saint-Branchier ir Thomas de Pisan.

Antonijas iš Montulmo (Antonius de Montulmo) (aktyvus maždaug apie 1396).

Henriko VI (1399-1413) astrologai Anglijoje: Geoffroi de Lestainx, astrologas prie Šventosios Romos imperijos ir prie imperatoriaus Sigizmundo (Sigismund) (1368-1437), Gratien.

VII. 1400-1500

XXXII. Tenochtitlan, actekų Tlaxcala

XXXIII. Majų Tayasal (Itza)

1418. Europiečių ‘atradimų kelionės’ prasideda tuomet, kai ispanai pradeda sistemingai tyrinėti Afriką.

Maždaug 1445. Džonas Gutenbergas (Johnn Gutenberg) išranda kilnojamas metalines raides.

1452. Turkai okupuoja Konstantinopolį. Bizantijos imperijos pabaiga. Graikų mokslas koncentruojasi Italijoje.

1454. Tradicinė Gutenbergo spaudinimo mašinos kilnojamomis metalinėmis raidėmis išradimo data.

1459. Marsilijus Fičinas (Marsilio Ficino) tapo Platono Akademijos, kurią rėmė Kozimo iš Medičių giminės (Cosimo de Medici), vadovu.

Florencijoje pradedami versti Platonas ir Hermis – Renesanso humanizmo pagrindas.

1469. Pirmasis spausdintas almanachas.

1492. Pirmoji Kolumbo (Columbus) kelionė.

1415. Agincourt mūšis: Henrikas V (Henry V) iš Anglijos nugali prancūzus; Janas Husas (Jan Hus), religinis reformatorius iš Bohemijos, sudeginamas ant laužo.

1453. Anglai išvaromi iš Prancūzijos, išskyrus Kalė (Calais), “Šimtamečio karo” pabaiga.

1460. Popiežius Pijus II (Pius II) Sutaikinimo judėjimą paskelbia erezija.

1473-1543. Kopernikas (Copernicus) pirmasis sukūrė koherentišką matematinės heliocentrinės astronomijos sistemą. De Revolutionibus autorius.

1483-1546. Martynas Liuteris (Martin Luther)

1410-1502. Laurencijus Boninkontrijus (Laurentius Bonincontrius), Traktato apie patogaus momento pradėti kokį nors darbą (Treatise on Elections) autorius.

1459. Kozimo iš Medičių giminės (Cosimo de Medici) paskiria Marsilijų Fičiną (Marsilio Ficino) į Naująją akademiją.

1433-1499. Marsilijus Fičinas (Marsilio Ficino). Į lotynų kalbą išvertėCorpus Hermeticum, Platoną ir Plotiną. Dalyvavo įkuriant platonikų stiliaus akademiją. Jis labiau domėjosi natūraliąja magija ir su ja susijusia astrologija nei horoskopų astrologija. Tarp kitų darbų parašė Tris knygas apie gyvybę.

1436-1457. Johanas Regiomontanas (Johannes Regiomontanus). Parašė Almagest santrauką, iš dalies buvo atsakingas už germanų astrologijos atgaivinimą Viduramžiais. Astrologinių namų sistema jam mirus buvo pavadinta jo vardu, tačiau tai ne jo kūrinys, o arabų eros sistema.

1455-1522. Johanas Roichlinas (Johann Reuchlin). Buvo vienas iš pirmųjų rimtų kabalos (Kaballah) ir hebrajų (Hebrew) mokslininkų. Jis taip pat buvo žydų (judėjų) teisių Europoje gynėjas.

1463-1494. Piko dela Mirandola (Pico della Mirandola). Iš pradžių buvo Marsilijaus Fičino (Marsilio Ficino) mokinys, po to tapo atsidavusiu Savonarolos (Savonarola) šalininku ir pakeitė savo požiūrį. Jis parašė veikalą Disputas prieš pranašysčių astrologiją, kuris tapo vėlesnių astrologiją demaskuojančių kritikų biblija. Astrologai teisingai išpranašavo ankstyvą jo mirtį. Kai kurie mokslininkai dėl to ginčijosi.

1475-1558. Luka Gaurikas (Lucas Gauricus). Buvo įsipainiojęs į bažnyčios hierarchijos reikalus, jis išpranašavo, kad jo draugas taps popiežiumi. Kai tai įvyko, Gauricus tapo vyskupu. Keleto astrologinių veikalų autorius.

1477-1547. Johanas Šioneris (Johannes Schoener). Pagrindinis astrologas, atsakingas už Regiomontano (Regiomontanus) veikalų propagavimą.

Surašė kasmetines efemerides ir parašė Opusculum Astrologicum, o taip pat tris knygas apieHoroskopų nagrinėjimą.

1486-1535. Kornelijus Agripa (Cornelius Agrippa), Occulta Philosophia autorius.

Konradas Haingarteris (Conrad Heingarter) (mirė 1487)

Efemeridžių kūrėjas Johanas Štioferis (Johann Stoeffer) (1452-1531).

Kornelijus Agripa ( Cornelius Agrippa) (1486-1535)

Paracelsas (Paracelsus) (1493-1541)

Paulius iš Midleburgo (Paul of Middleburg) (aktyvus apie 1486)

Johanas Lichtenbergeris (Johannes Lichtenberger) (aktyvus apie 1488)

Simonas iš Faro ( Simon de Phares ) (aktyvus 1490)

Pilypas Melanchtonas (Philip Melancthon) (1496-1565)

VIII. 1500-1600

XXXIV. 1502 Kolumbas (Columbus) keliauja pas majus į Jukataną (Yucatan).

1517. Formali Reformacijos pradžia.

Europa pasidalina į katalikus ir protestantus.

XXXV. Kortesas (Cortez) atvyksta į Verakruzą (Veracruz) (Meksika) (1519).

1546. Kopernikas (Copernicus) – heliocentrinė teorija.

1572. Tychas Brahė (Tycho Brahe) atranda “ naują žvaigždę ” .

1513. Makiavelis (Machiavelli) rašo Princą.

1517. Martynas Liuteris (Martin Luther) parašo 95 tezes. Prasideda reformacija.

1520. Popiežius Leonas X (Leo X) ekskomunikuoja Liuterį.

1524-1526. vokiečių valstiečių sukilimas.

1529. Anglijos parlamentas pritaria Henriko VIII (Henry VIII) reformacijai.

1534. Henrikas VIII (Henry VIII) pakelbiamas Anglijos bažnyčios galva; Karalius Fransua I (Francis I) iš Prancūzijos protestantus paskelbia eretikais; Ignacijus Lojola (Ignatius Loyola) įkuria Jėzuitų ordiną; anabaptistai, radikalūs reformatoriai užima Miunsterį (Munster) Vestfalijoje (Westphalia).

1535. Serui Tomui Morui (Thomas More), anglų humanistui, Utopijosautoriui, įvykdoma ekzekucija už išdavystę.

1536-1564. Kalvinas (Calvin) tęsia reformaciją Ženevoje (Geneva).

1545-1563. Tridento susirinkimas.

1555. Augsburgo taika.

1546-1601. Tychas Brahė

1497-1560. Pilypas Melanchtonas (Philip Melanchthon), astrologijos globėjas, išvertė į lotynų kalbą Ptolemėjaus graikiškajį Tetrabiblos (o ne ProkloParaphrase) originalą. Taip pat jis buvo artimas Šioneriui (Schoener).

1501-1576. Žeromas Kardanas (Jerome Cardan). Magas, matematikas ir astrologas.

1503-1566. Nostradamas (Nostradamus)

1524-1574. Kiprijanas Leovicijus (Cyprianus Leovitius). Dažnai cituojamas to periodo astrologas.

1527-1608. Džonas Dy (John Dee). Astrologas ir alchemikas. Įtakotas Al-Kindi metafizikos, Grosseteste ir Rodžerio Beikono (Roger Bacon).

1530-1575. Johanas Garsija (Johannes Garcaeus). Išsamaus horoskopų rinkinio autorius.

1530-1594. Klodas Dario (Claude Dariot). Padaręs didelę įtaką Liliui (Lilly) ir anglų astrologijai autorius, prancūzų rašytojas.

16amžiaus pabaiga. Henrikas Rantzau (Heinrich Ranzovius). Sudarė horoskopų analizių rinkinį, susidedantį iš pagrindinių to laikmečio šaltinių citatų.

1550-1617. Džonas Napieras (John Napier). Logaritmų, kurie palengvino astronominius ir astrologinius skaičiavimus, išradėjas.

1558-1628. Deividas Origanas (David Origanus). Efemeridžių ir kalendorių sudarytojas.

1570-1657. Andrėjas Argolas (Andreas Argolus). Rašė apie medicininę ir bendrają astrologiją

1583-1656. Morinas (Morinus). Prancūzas, Liudviko XIV rūmų astrologas. Mėgino reformuoti astrologiją.

Šioneris (Schoener), Štioferio (Stoeffer) mokinys (aktyvus apie 1517-1539).

1501-1576. Žeromas Kardanas (Jerome Cardan) ir horoskopų kolekcijos pasirodymas.

Astronomas Rujis Faleiras (Ruy Faleiro) ir Magelanas (Magellan) (apie 1519).

Džordanas Brunas (Giordano Bruno) (1548-1600), astronomas ir okultistas.

Škotas Robertas Fludas (Robert Fludd) (1574-1637), astrologas ir mistikas.

Johanas Kepleris (Johannes Kepler) (1571-1630).

IX. 1600 - 1700

1609. KeplerioNaujoji astronomija.

1697. Paskutinis laisvas Mesoamerikos miestas pasiduoda Ispanijos karaliui.

1605. Beikono (Bacon) Mokymoprogreso (Advancement of Learning) publikacija.

1610. Galilėjo (Galileo) Žvaigždėto pasiuntinio publikacija. Tai veikalas, įrodinėjantis gamtos vienarūšiškumą.

1632. Galilėjo mokymai pasmerkiami bažnyčios, o jis pats suimamas.

1687. Niutono (Newton) Principia Mathematica publikacija.

1690. Loko (Locke) Du traktatai apie valdymą.

1643-1727. Izaokas Niutonas (Isaac Newton).

1642-1660. Anglų pilietinis karas, Britanijos tautų sandrauga, vėliau valdoma Oliverio Kromvelio (Oliver Cromwell).

Anglų periodas ir astrologijos nuosmukis.

1640-1660. Anglų astrologijos aukso amžius – Lilis (Lilly), Gadburis (Gadbury), Vartonas (Wharton).

1617. Johanas Antonijus Maginas (Johannes Antonius Maginus). Vienas iš pirmųjų, kuris palaikė namų sistemą, vėliau įgavusią Placido (Placidian) namų sistemos pavadinimą.

1629. Valentinas Naibodas (Valentine Naibod). Išpranašavo savo paties mirtį. Jo metodu remiasi viena iš astrologinių prognozavimo sistemų (t.y. Naibodo raktas).

1602-1681. Viljamas Lilis (William Lilly). Viduramžių tradicijos astrologas ir puikus horarinės astrologijos specialistas. Geriausias anglų mokyklos atstovas ir moderniai atkurtos astrologijos lyderis.

1603-1668. Placidas (Placidus). Tęsė Maginus ir arabų darbus prie namų sistemos, kuri šiandien žinoma kaip Placido sistema. Taip pat bandė sukurti mokslinę astrologiją, pagrįstą Ptolemėjaus ir Aristotelio mokymu.

1617-1692. Elijas Ešmolas (Elias Ashmole). Keleto astrologų globėjas, taip pat ir Lilio. Jo palikimo dėka buvo įkurta jo vardo biblioteka Oksforde.

1616-1654. Nikola Kulpeperis (Nicholas Culpeper). Gausiai rašė apie astrologiją, o taip pat apie gydomąsias žoles.

1617-1681. Džorždas Vartonas (George Wharton). Rojalistas, aršus Lilio oponentas.

1628-1704. Džonas Gadburis (John Gadbury). Rojalistas, astrologas, katalikas. Iš pradžių Lilio studentas, o vėliau jo priešininkas.

1633-1707. Henris Kolėjus (Henry Coley). Lilio studentas ir tęsėjas.

1644-1715. Džonas Partridžas (John Patridge). Mėgino išvalyti astrologiją nuo “viduramžiškumo” ir tikriausiai buvo pagrindinis “kaltininkas”, dėl kurio nustota viduramžių technikas naudoti praktiškai, į anglų astrologiją įvedė Placidus sistemą.

1653-1724. Džonas Valėjus (John Walley). Pirmasis Ptolemėjų išvertė į anglų kalbą.

1660. Monarchijos atkūrimas Anglijoje valdant Čarlzui II (Charles II) Tuo metu astrologija Anglijoje patyrė nuosmukį. Nuosmūkio mastas buvo labai ženklus, kadangi astrologai turėjo persvarą puritonų pusėje Britanijos tautų sandraugos metu (1649 – 1660), o šiuo konservatyviu periodu (t.y. nuo maždaug 1660) astrologija siejama su “revoliucija”.

X. 1700-1800

Ispanijos įpėdinystės karas (1702-1714)

Švietimo epochos mąstytojai: Volteras (Voltair), Monteskjė (Montesquieu), Ruso (Russeau), Didro (Diderot), Hiumas (Hume), Adamas Smitas (Adam Smith), Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson), Kantas (Kant).

Austrijos įpėdinystės karas (1740-1748)

Frydrichas Didysis (Frederic the Great) iš Prūsijos (1740-1786).

Marija Teresė (Maria Theresa) iš Austrijos (1740-1780).

Septynerių metų karas (1756-1763).

Amerikos nepriklausomybės deklaracija (1776)

Amerikos revoliucija (1776-1783).

Prancūzijos revoliucija (1789).

1733 Voltero (Voltaire) laiškų apie anglų naciją publikacija.

1751-1765. Didro (Diderot) Enciklopedijos spausdinimas.

1751-1799. Ebenezer Sibley. Rašė įtakingiausius 18-to amžiaus tekstus.

1766-1828. Džonas Vorsdeilas (John Worsdale) rašė apie Placido direkcijos metodą.

1770. Paskutinis akademinis kursas apie astrologiją baigėsi Salamankos (Ispanija) Universitete.

XI. 1800-1900

 

Astrologijos atgimimas 19a. ir 20a.

(2000) Keplerio universitetas – pirmasis astrologijos universitetas moderniaisiais laikais.


Edmond H. Wollmann, Copyright © 2000 Altair Publications.