LT
RU

Išnykusi civilizacija suspėjo numatyti pasaulio pabaigą?

Pranašystė su mokslo pamušalu.
Žmones nuo seno traukia įvairiausios pranašystės ir mįslingos paslaptys. Viena populiariausių – pasaulio pabaiga, kuri, daugelio įsitikinimu, vis tiek turi kažkada ateiti. Įvairiausios spėlionės apie ją neretai tampa ir religinių sektų mokymo branduoliu.
Natūralu, kad galima pasaulio pabaigą bandoma numatyti ir moksliniais ar bent iš dalies moksliniais metodais.
O kai tam pasitelkiama ir senos mįslingos civilizacijos išmintis, toks derinys tampa dar labiau intriguojantis.
Įvairius sunkiai paaiškinamus reiškinius ir sąmokslo teorijas nagrinėjančiame tinklalapyje ViewZone.com žurnalistas Danas Edenas pateikė tikslią pasaulio pabaigos datą – tai 2012 metų gruodžio 21 dieną.
Pasirodo, būtent tokia data nustatyta paslaptingos majų civilizacijos kalendoriuje.
Negana to, majų pranašystę, pasak D. Edeno, neginčijamai patvirtina ir šiuolaikinis astronomijos mokslas [1].
Trigubas dienų skaičiavimas.
Majų kalendorius, kartais vadinamas ir actekų kalendoriumi, tyrinėtojus domina jau seniai. Jis išraižytas ant actekų Saulės akmens, kuris saugomas Meksiko nacionaliniame antropologijos ir istorijos muziejuje.
Senasis majų kalendorius – kur kas sudėtingesnis už mūsiškąjį Grigaliaus. Iš esmės jame suderinti trys skirtingi kalendoriai.
Pirmasis – tai religinis ciklas. Jį sudaro 20 savaičių po 13 dienų.
Antrasis, taip pat ratu besisukantis dienų skaičiavimas, – Saulės kalendorius. Jis turi 365 dienų metus, kurie suskirstyti į 18 mėnesių po 20 dienų. Ciklo pabaigoje liekančios 5 dienos nepriklausė jokiam mėnesiui ir buvo laikomos nelaimingomis.
Iš šių dviejų kalendorių derinio majai galėjo spręsti, ar konkreti diena tinka kuriai nors progai. Jų kombinacija pasikartodavo kas 52 metus.
Trečioji kalendoriaus dalis buvo ne ciklo, o tarytum visų praėjusių ir ateisiančių dienų skaičiavimas. Šis linijinis kalendorius, pradėtas nuo “pirmosios” dienos, tęsiasi iki šiandienos ir toliau.
Pastaroji kalendoriaus savybė ir užmezgė pagrindinę intrigą.
Sudėtinga ateities formulė.
Majai naudojo keistą sistemą šiuo kalendoriumi fiksuoti dienas. Jos buvo žymimos penkių skaičių rinkiniu, rašomu iš dešinės į kairę. Pirmasis skaičius – nuo 0 iki 20, antrasis – nuo 0 iki 17, trečiasis ir ketvirtasis – iki 19, paskutinis – nuo 0 iki 12. Konkrečioms dienoms žymėti naudoti tų skaičių kartotiniai.
Didžiausias dienų skaičius pagal šį kalendorių – 1 872 000. Tai yra maždaug 5125 metai.
Archeologai yra suradę nemažai majų istorijos paminklų, kuriuose jų civilizacijai svarbi data nurodoma pagal šį sudėtingą skaičiavimą. Tad, nustačius tos datos atitikmenį mūsų kalendoriuje, nebuvo sunku apskaičiuoti, kuri yra ta pirmoji diena, nuo kurios prasideda majų kalendorius.
Paaiškėjo, kad majų linijinis kalendorius pradėtas skaičiuoti nuo 3114m. rugpjūčio 11 dienos prieš Kristų. O skaičiavimas baigiasi 2012 metų gruodžio 21d. Būtent šis atradimas ir sukėlė spėliones, kad tai – slapta pasaulio pabaigos data. Kodėl majai sukūrė būtent tokios trukmės kalendorių?
Nematomi, bet stiprūs ryšiai.
Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą, pasitelkiama jau ne archeologija, o astronomija ir astrofizika.
Visiems žinoma, kad planetos Saulės sistemoje sukasi aplink šį milžinišką dangaus kūną [2]. Tačiau ir pati Saulė sukasi apie ašį. O tokių ašių – ne viena.
Saulė ir ją supančios planetos yra siejamos viena su kita traukos jėga.
Tarp vienas kitą traukiančių kūnų yra baricentras, kuris nustatomas pagal jų masės santykį.
Įsivaizduokime kūjį. Jo masės centras – visai netoli galvos. Ties šiuo tašku abiejų kūjo galų masė susilygina.
Su tokiu milžinišku kūju būtų galima palyginti Saulės ir aplink ją skriejančios planetos gravitacinę sąveiką. Būtent aplink baricentrą, o ne patį Saulės centrą sukasi abu dangaus kūnai – ir Saulė, ir planeta.
Saulės ir Žemės baricentras yra beveik pats Saulės masės baricentras, kadangi Žemė, palyginti su šia milžine, yra lyg dulkė. Tačiau Saulės santykio su didžiausia planeta Jupiteriu, kurio masė 318 kartų didesnė už Žemės, atžvilgiu baricentras yra kiek toliau nuo Saulės centro.
Šiuo atveju ypač svarbus Saulės ir Jupiterio baricentras.
Jupiteris diktuoja sąlygas.
Jupiteris apsisuka aplink Saulę per 11.86 metų.
Neseniai sukurta teorija, kad būtent jis ir kelios mažesnės planetos gali būti pagrindinės Saulės aktyvumo 11 metų ciklo priežastys. Šiame cikle – Saulės dėmės ir žybsniai, darantys didžiulį poveikį aplinkinėms planetoms, jų klimatui.
Kadangi Saulė ir pati nuolat sukasi aplink savo ašį, jos sistemos baricentras nėra pastovus.
Tai priklauso nuo planetų vietos Saulės sistemoje.
Būtent tose vietose, kur Jupiterio ir Saulės baricentras kerta Saulės paviršių, per kiekvieną ciklą kas 11 metų prasideda Saulės dėmių ir žybsnių aktyvumas.
Pastebėta, kad Saulės žybsniai būna stipriausi ir įvyksta arčiausiai pusiaujo, kai vienoje jos pusėje atsiduria Jupiteris ir Saturnas.
Kai šios planetos yra priešingose Saulės pusėse, šio dangaus kūno aktyvumas būna silpniausias [3].
Pastarasis Saulės aktyvumo maksimumas buvo 2001 metais. Ir štai pats įdomumas: kitas toks maksimumas numatomas būtent 2012 metų gruodžio 21 dieną!
Perėjimo per diską drama.
Tačiau tai – dar ne viskas. Saulės aktyvumas smarkiai priklauso ir nuo visos jos sistemos padėties mūsų galaktikoje.
Kaip ir Saulės sistemos, taip ir galaktikos forma erdvėje primena milžinišką diską.
Mūsų sistema yra šio didesniojo disko viršuje ir krašte. Tačiau visai netrukus dėl nuolatinio judėjimo visatoje Saulės sistema pradės leistis į šio disko apačią.
Šio pokyčio kulminacija, kaip numatoma, įvyks būtent 2012 metų gruodžio 21d.
Kitaip sakant, tą pačią dieną, kai Saulė bus savo aktyvumo ciklo viršūnėje, jos sistemos diskas kirs Paukščių Tako galaktikos pusiaują.
Saulės sistemai pakaks vietos ir kitoje galaktikos disko vietoje.
Tačiau toje susidūrimo su juo vietoje – stipriausias traukos laukas. Manoma, kad dėl to gali smarkiai pasikeisti kelių baricentrų savitarpio padėtis.
Tai paskatintų dar didesnį Saulės aktyvumą.
Jos žybsniai gali būti tokie stiprūs, kad, pasak D. Edeno, neaišku, ar po šio dramatiško perėjimo mūsų planetoje dar bus likę bent kiek gyvybės [4].
Ne pirma. Ir ne paskutinė?
Tad 2012 metų gruodžio 21 diena išties atrodo lemtinga. Per daug sutapimų, kurių pakeisti niekaip neįmanoma [5].
Pasak D. Edeno, majai jau prieš tūkstančius metų buvo apskaičiavę tokias ateities peripetijas mūsų galaktikoje.
Gal ne jie patys, o kita juos veikusi civilizacija, kuri mums nebežinoma [6]?
Kita vertus, tai toli gražu nebe pirmoji lemtingų kataklizmų data, kuria buvo gąsdinami tikintieji artėjančia pasaulio pabaiga. O saulė šviečia kaip švietusi, žmonės gyvena toliau, greitai pamiršdami senas pranašystes ir kurdami naujas. 

Straipsnio šaltiniai: ViewZone.com ir “Lietuvos rytas”, 2007m. gruodžio 22d.
Komentarai:
[1] D. Edenas iš akiračio išleido kitas laiko skaičiavimo sistemas, kad ir induistinę, kuria remiasi krišnaitai. Pagal šią sistemą, materialaus pasaulio būtis tęsiasi 4 300 x 1 000 x 2 x 30 x 12 x 100 metų (SRI SRIMAD A.Č. BHAKTIVEDANTA SVAMI PRABHUPADA. Lengva kelionė į kitas planetas, psl. 21, Book Trust). Tuo holistinio matymo principu remdamasis šios svetainės astrologas kalbas, jog pasaulio pabaiga sutaps su 2012 gruodžio 21 diena, vertina kritiškai.
[2] Pagal kitą, hermetinę koncepciją, Žemė yra centras, o aplink ją koncentriniais ratais išsidėsto Mėnulis, Merkurijus, Venera, Saulė, Marsas, Jupiteris ir galiausiai Saturnas.
[3] Ir čia astronomai, deja, nieko naujo neatrado, kadangi šis efektas astrologams buvo žinomas gerokai seniau. Cituoju žydų kilmės astrologo Avrahamo Ibn Ezros (Abraham Ibn-Ezra, 1089 – 1164) tekstą: “<...> When it is going retrograde towards the opposition of the Sun, it is in the eighth way and it has no power at all [pabraukta mano – V.K.]. When a planet is opposite the Sun, it is the ninth way; and that indicates confusion, and hope which does not materialize” [pabraukta mano – V.K.]. AVRAHAM IBN-EZRA, The Beginning of Wisdom, psl. 113, Arhat Publications. Kitaip sakant, tokioje padėtyje silpnos ir oponuojančios Saulei planetos, ir pati Saulė joms visiškai bejėgė padėti.
[4] “...neaišku...ar bus...”. Ši teksto vieta savo nekonkretumu yra gražus veidrodinis atspindys tų kaltinimų, kuriuos materialistiškai nusiteikę astronomai paprastai adresuoja astrologams.
[5] Žr. pirmąjį komentarą.
[6] Plg. Jelena Blavatskaja, teosofų draugijos XIXa. antroje pusėje įkūrėja, minėjo, jog anksčiau už Atlantidą egzistavo vadinamoji Lemūrijos civilizacija.