LT
RU



Apie nuolankumą

atitrūkti nuo žemės, atsiplėšti – kas mane pavargusią
atkirps nuo tos virkštelės: nuo traukos, gimtinės
dulkių, vandens, žolės ir kalbos? // kas mane atleis nuo
kasdienių prisiimtųjų rūpesnių, šakelėm ir šaknelėm
apraizgiusių kojas mano, rankas? // nuo mano
mažiausiojo iš mažiausiųjų buvojimo, kas atšauks nuo
didžiausio širdies pasaulio, atverto kiekvienam
neteisingai įskaudintam? // visas geografines platumas
ir vis kitu liežuviu sudėliotas maldas prižiūri vienintelė
Dievo akis: po lygiai negandų ir atokvėpių, po lygiai
išnykimų ir radimųsi, po lygiai kelio į nuolankumą //
geriausia, ko galima pasimokyti iš visų parašytųjų
raštų, iš visų piligrimų, mesijų, iš visų atsidavusių ir
visų kūrėjų, yra meilė // taip eina šaknys į grumstą, o
lapai į debesis, vanduo į kalnus, rugiai į slėnį, bitė į
romųjį, pienas į besilaukiančiąją // taip eina moteris į
vyrą, o žmonės į Dievą // meilė yra nuolankumas //
nusilenkti vyšnios sėklai, kad tavo sode būtų
išpranašautas pavasaris; nusilenkti burnojančiam, kad jo
vaikus aplenktų nešvarios mintys; nusilenkti mylimojo
delnams, kad jų šiluma vis primintų Vienatinio globą
// nereikia pastangos mylėti, nereikia prievartos
nusilenkti // kuo labiau aš lenkiuosi, kuo labiau
branginu kiekvieną žodį, išleistą iš mano burnos, kuo
mažiau bijausi ką nors padaryti be atlygio – tuo labiau
mane apleidžia trauka // kuo daugiau mano maldose
skaidrumo – nesuprasto, švytinčio, tuo realesnis jų
pavidalas, tuo greitesnis atsakymas mano kasdieniuos
darbuos, mano rūpesniuos // ir kuo žemiau aš
lenkiuosi į tavo delnus, tuo labiau ir Jis į mus
atsigręžia, mylimasis...

(iš rinkinio “Ramybės”, Vaga, 2003)

Apie laikinumą

akmenėliai, plunksnos, kankorėžiai, medžio kąsneliai,
spalvoto stiklo šukės – kranto rašmenys,
pasikartojantys, praeinantys, nutolstantys // jūra
netenka savojo teksto: bangų mūša, mėnesio veidas,
žydinčios smilgos ir snaigių kirčiai nepaliaujamai keičia
ženklus // kas juos skaitydamas verkia? kas bijo nerasti
smėlyje pėdos, stikliuko, kriauklelės? // amžinas jūros
veidas ir rašmenys kranto delne – tie patys, o jau kiti:
kiekvieną kartą esu kita, kasmet pametu po aukso
plauką, veido spalvas ir šešėlius, nesuprantu fotografijų
// jeigu niekas nepasikeistų, jei atmintis nebūtų didžioji
žemės trauka, kūno kelionė sauliopi, argi mano akys
atspindėti gebėtų atradimus ir netektis, deginantį
skausmą ir nušvitimo skaidrumą? // kas skaitydamas
atminties tekstus verkia? netekdami mes esam
atrasdami mes pratęsiam painius praeities koridorius,
iš kurių niekad neišeinam // aš kalbu apie laikinumą,
apie pastangą susitapatinti su laiku, patyrimais //
prisirišti, neatitrūkti, neatsisakyti yra mazochistinis
patiekalas mūsų kūnui: vartyti fotografijų albumus ir
ieškoti veido šviesos – numelioruotos pelkės veidas
beviltiškam pempės “gyvi” // kalbu apie atsiminimų
svorį, kuris keliauja greta, kartais užgniauždamas kvapą
iki dusulio, iki isterijos, iki paniškos baimės, nes tu
negali ištinti savosios praeities – tik mirtis gali // kaip
prisijaukinti save – su nuopoliais, gėda, baime, su
kitais, pro tave praėjusiais, tave kliudžiusiais,
niekinusiais, mylėjusiais? // į tave plūsta kitų
patyrimai, ne tavo mylėtieji veidai, ne tavo dovanotieji
daiktai – kaip prisijaukinti visa tai, kad nesužeistų? //
aš tik kalbu apie laikinumą, apie kranto rašmenis –
tuos pačius, mūsų gyvenimus, bet visą laiką kitus: jūra
netenka savojo teksto, kurį pati rašė potvyniais ir
atoslūgiais // ir aš leidžiu laikui tekėti mano kūnu,
kiekvieną likimo kriauklelę, stiklo šukę, medžio
kąsnelį, plunksną ar akmenėlį priimdama kaip
maloningiausią dovaną, ir lygiai taip pat maloningai
atiduodama // aš girdžiu žodžius, jaučiu prisilietimus
mums atsitolinus vienam nuo kito: netekdami vis
pasislenkam arčiau laikinumo amžinybės // tokie ir
esam, tokie ir liksim – laikini kaip kranto rašmenys,
amžini kaip fotografijos...

(iš rinkinio “Ramybės”, Vaga, 2003)

Apie žiedą

anksti krenta tamsos žemyn – vos dienai prašvitus
sunkūs debesys užkerta kelią, pinasi kojos, ir akys
nebesupranta, kaip reikia žiūrėti į sniegais užverstą,
skaistų ir tyrą žiemos pasaulį, tokį šaltą ir apleistą
gyvybės // maža šviesos,mes užstrigome žiemoje kaip
Persefonė požemio karalystėje // nuo pat Vėlinių mus
bauginęs Hadas negailestingas // iki Kalėdų a n a p u s
grasina užgesinti ir saulę, ir gyvį, kiekvieną iš visų jėgų
besistengiantį išlikti, išbūti, iškęsti // išmėginimų
metas, todėl tokia svarbi tyla, atsisakymas,
susikaupimas // todėl ir sakau – maloningi yra sniegai
ir kilometrai, atkirtę mudu vieną nuo kito, palikę
ramybės celėse prie mažų spingsulių, kad būtų laiko
pasibūti vienatvėje, pasimąstyti // teisinga mūsų gamta,
tiksli: mieganti, besiilsinti, laukianti // laukiu ir aš –
elnio devyniaragio, ant kiekvieno rago ugnelė degė, ant
devinto kavolis kalė, o kai nukalė – Kalėdų rytą saulė
pražydo // Rašte parašyta – budėkite // taip tyloje
išbūti, miege neįmigti, ramybėje laukti, kad pabustum
pačiam pražydėjime: jau saulelė vėl atkopdama
budino… // mudu atskyrė sniegai, bet ir tie į nieką
pavirsta – prie Kūčių stalo, prie Velykų stalo,
papartyne, sielos paparčiuos // žiedas – dvi semantinės
galimybės: tai, kas žydi, šviečia ir tai, kas apvalu // pele,
pele, pas ką žiedas žydi // saulė rituonėlė pražysta,
ritasi // obuolys ir tu obelėl, tu žaliausioj, kalėda,
kalėda, ką tu stavi, ką nežydzi, kalėda, kalėda // sulaukę
šventės, jos šventumo esame švytintys – įstrigę
žiemoje, bet budintys // grįžtanti žemėn Persefonė,
gimstantis Dievo sūnus, pražystanti saulė ant elnio
ragų // buvojimas tvirtai atsirėmus į tai, kas gražu,
tikra, amžina – tai, kas žydi, šviečia // ar taip žmogus
pražydina būtį?

(iš rinkinio “Ramybės”, Vaga, 2003)

Apie laukimą

gamta, tik gamta mus moko laukimo // ji pati yra
neskubri, kantri – leidžia atsigrožėti, atsigėrėti,
įsigyventi // ilgos, tylios žiemos – ramybei, apglostyti
namams, rakandams, aplankyti obelims ir bitėms //
žiemos su rašmenimis ant langų, su vasara kvepiančių
žolių ryšulėliais ir eglėmis, be gedulo nuojautos // o
paskui ateina pa–vasaris // kiek to pa–vasario – tik
švyst ir pralekia // bet ir čia jo ženklai, nesuskubėk,
perskaityk: nuo pirmojo lapo iki pirmojo žiedo, nuo
primarginto kiaušinėlio iki kvykiančio plačiasnapio //
rodos, paskubom, o iš lėto – pasimokydami,
atsipūsdami, atsidusdami pro žolę, pro jazminų krūmą
išeinam į vasarą // įmerkti kojas, panardinti akis į upę,
plūstančią, vibruojančią, nunešančią, - ir nelieka
laiko, tik mes, į kažką įsibuvę, netikėtai pajutę besiilgį
rudenio, ilgesio trokštą // ruduo mums surašo kitą
elementorių, kitas raides ir garsus: dažniausiai
džiaugsmo gaidas sumišusias su graudulio efemerišku
plastėjimu // žiedas // rudenio žiedas kitas, kitoks –
astrai, jurginai, chrizantemos, kvepiančios neramybe,
šviesiu liūdesiu // rudenio žiedas kvepia begalybe,
kosmoso begalybe // molio rudumo, rūdos rudumo
rudens ranka liečiasi žemės, žeme žemėtos, jau
snūduriuojančios, ramybę rypaujančios // neskubrioje,
kantrioje gamtoje subręsta ir kalba, mokanti išgirsti,
įsiklausyti, įsibūti // kiekvienas garsas, žodžiai,
banguojantis ritmas iš gamtos šaknų // iš pirmapradžių
žodžio šaknų – pasaulio medis // mano kalba yra mano
gamta // ar mudu jau susikalbam?

(iš rinkinio “Ramybės”, Vaga, 2003)

Apie brastą ir brandą

Suriedėję upelin riedulėliai – akmeniukai,
Kibirkščiuojantys, spindintys, švelniai šokantys apvalų
Šokį // vandens ritmui atsidavusieji – nebyli esinija,
Oponuojanti judėjimui amžinai pasikartojančiu
Atgulimu ramybėn // be jų inertiškumo nesiliaujantis
Vanduo nebūtų sujudinęs proto, apmąsčiusio laiko
Tėkmę // be jų apatiško grimzdimo ir nenutrūkstančios
Nirvanos nebūtų paties paprasčiausio – dugno, kuris
Mano kojoms leidžia pasiekti kitą krantą // brasta
Visuomet reikalinga, norint pereiti iš vieno į kita, nuo
Vieno prie kito // ten, kur švarus ir gyvas vanduo,
Visuomet yra brasta tavo perėjimui, perbridimui
Krantan // merdintis vanduo ir jo gelmė – liūnas,
Akivaras // pasirinkti gyvybę ir brastą arba netyčia
Įgrimzti liūnan ir pražūti // vienas kraštutinumas ir
Kitas kraštutinumas kaip priešybės // pozicija ir
Opozicija, teigiama ir neigiama // kažkuri sąmonės dalis
Mėgina kalkuliuoti ir atrasti trečią variantą, tą aukso
Vidurį, mažiausiai pavojingą ir patikimiausią būdą būti
// sėdėti ant kranto ir stebėti judėjimą, gyventi be
Įtampos, be kankinančios minties, jog perbristi yra
būtina // sėdėti ant kranto ir būti tame judėjime,
koncentruotis gyvenimui ir perbristi brastą pasąmonės
keliais, tačiau neklaidžioti tamsybėse be nuovokos iki
pasiglemš atsivėrusi akis, neišmanymo, nelaisvės,
nevalios akis – akivaras // taigi – nei akmeniukas, nei
vanduo, tik stebintysis // nei šokdinti, nei stabdyti, tik
būti, susibūti // ne mėginti išspręsti, ar vanduo kelia
akmenėlį, ar akmenėlis priešinas vandeniui, bet suvokti
tai kaip buvojimą kartu, kaip bendrystę neįmanomą
išardyti dėl šimtų priežasčių, kurių pažinimas nebūtinai
nuramins protą ir leis keliauti toliau // taigi – sėdėti ant
kranto ir perbristi brastą nebrozdinant kojų į akmenis,
nesiiriant prieš vėją, nerėkiant iš laimės išlipus krantan
(ką ten išvystum – sodą ar dykumą?) // tai ir yra ta
Branda, ta išmintis? // nežinau // gal ir taip // kad nors
Galėčiau nei šokdinti, nei stabdyti – būtų gerai, labai
Daug // buvimas ir susibuvimas su savimi, su greta
Esančiu // mėginu nejudinti proto, kad nurimtų ir
Vėjas, ir vėliava // kaip toli tas upelis ir ant kranto
Sėdintis stebintysis, girdintis muziką apvaliam
Akmenėlių šokiui -----------------------------------

(iš rinkinio “Ramybės”, Vaga, 2003)