LT
RU



“Dramblio varovas turėjo šešis sūnus. Visi jie buvo akli. Vieną dieną jis liepė nuprausti jiems dramblį. Pabaigę darbą broliai ėmė diskutuoti, koks gi gyvūnas yra dramblys.
“Lengvas! Dramblys yra pora didelių kaulų,” – tarė vienas. Jis prausė iltis.
“Kaip tu gali taip sakyti? – paprieštaravo kitas. – Dramblys yra kaip stora virvė”. Šis prausė straublį.
Trečiasis sūnus tvirtino, kad dramblys yra lyg pora vėduoklių. Jis prausė ausis.
Ketvirtajam sūnui dramblys priminė keturias kolonas. Jis prausė kojas.
Penktasis sūnus prausė šonus. Jis apibūdino dramblį kaip kvėpuojančią sieną.
Šeštasis, paskutinysis sušuko: “Jūs, vaikinai, manęs neapkvailinsite! Aš žinau. Kaip man teko patirti, dramblys yra mažas virvės gabaliukas, kabantis iš dangaus”. Jis prausė uodegą.
Kiekvienam vis karščiau reiškiant savo nuomonę, įsiplieskė ginčas. Po kurio laiko įėjo tėvas ir išgirdo juos šaukiant vienas ant kito. Pamatęs šią kylančią fanatizmo bangą, tėvas juokdamasis sušuko: “Mano sūnūs, jūs visi pešatės dėl niekų!”.
“Dėl niekų? – sušuko vienas iš jų. – Visi mano broliai yra melagiai, o dar turi įžūlumo tokiu vadinti mane!”
“Brangūs mano vaikai, – ramindamas tarė tėvas, – kiekvienas jūs prausėte tik dalį dramblio, bet tik aš vienas matau jį visą. Jis yra visa tai, ką kiekvienas iš jūsų sakote, bet, – pridėjo jis, – jis yra ir daug daugiau, nei bet kuris iš jūsų manote.”
“Toliau jis jiems papasakojo, kaip dramblys iš tiesų atrodo. “Taigi matote, mano sūnūs, – užbaigė jis, – jūs visi esate teisūs, bet visi vienodai esate ir neteisūs!”
“Tą patį galima pasakyti ir apie Dievą, – apibendrino Šri Jogananda, – ir jo sekėjus, kurie seka skirtingomis religijomis. Dievas yra Vienas, bet kelių į Jį yra daugybė. Ir nesuskaičiuojami yra jo patyrimo bei apibūdinimo variantai.”

Šaltinis: Paramhansos Joganandos išmintis. Savirealizacijos esmė. P. 34, Alkione 2006.

“Ar tu apsaugotas?” – kartą manęs pasiteiravo stačiatikių kunigas. “Apsaugotas nuo ko?” – pamaniau sau. Matydamas mano nenorą prisidėti tokios siauros jo tiesos interpretacijos, jis piktai ant manęs užriko: “Tu keliausi į pragarą!”
“Na, o ar pragaras nėra žalingų emocijų, tokių, kaip pyktis, kankynė? – šypsodamasis atsakiau. – Aš galiu patekti ten vėliau, bet tu, mano drauge, jau esi ten!”
Kiti žmonės atidžiai klausėsi mūsų pokalbio, kuris vyko traukinyje. Kai aš jam taip atsakiau, jie visi kvatojosi.”

Šaltinis: Paramhansos Joganandos išmintis. Savirealizacijos esmė. P. 37, Alkione 2006.

“Vienas žmogus turėjo mirti nuo diabeto. Gydytojai numatė, kad jis gyvens tik tris mėnesius. Jis nusprendė: “Jei viskas, ką turiu, yra trys mėnesiai, praleisiu juos ieškodamas Dievo.”
Pamažu jis priprato kasdien vis  ilgiau ir ilgiau medituoti [1]. Ir visą tą laiką jis melsdavosi: “Viešpatie, ateik į šią sugriautą šventyklą.”
Prabėgo trys mėnesiai, o jis vis dar buvo gyvas. Tęsdamas savo intensyvią maldą, jis prailgino meditacijos laiką iki aštuoniolikos valandų per parą.
Prabėgo dar dveji metai.
Staiga po trejų metų jį užpildė nuostabi šviesa. Jis patyrė ekstazę. Grįždamas iš dieviškos būsenos, jis suprato, kad jo kūnas pasveiko.
“Viešpatie, – meldė jis, – aš neprašiau išgyti. Viskas, ko aš prašiau, – kad tu ateitum.”
O Dievo balsas atsakė: “Ten, kur yra Mano šviesa, negali būti jokios tamsos.”
Tada šventasis pirštu smėlyje išrašė: “Šią dieną Viešpats įžengė į mano sugriautą šventyklą ir ją atstatė!”

Šaltinis: Paramhansos Joganandos išmintis. Savirealizacijos esmė. P. 56, Alkione 2006.
[1] Meditacija yra galingas ir sielos, ir kūno gydymo būdas, tai galinga preventyvi priemonė nuo vėžio dar juo nesergant arba susirgus. Šiais nežmoniško tempo laikais meditacijos praktika privalėtų būti kasdienis mūsų palydovas.

“Mokinė mėgdavo kvailai rizikuoti, į kritiką atsakydama: “Jei kas nepasiseks, Mokytojas mane apsaugos.” Vieną dieną šis teiginys buvo persakytas Paramhansai Joganandai.
“Tik pamanykite! – sušuko jis, – tegu ji  pabando nuvairuoti nuo skardžio, o tada pažiūrėsim, kaip aš arba Pats Viešpats ją apsaugos nuo jos kvailumo pasekmių! Mes privalome vadovautis sveiku protu, o ne kelti beprotiškus reikalavimus Dievui.
Dievo karalystėje nėra vietos tuščioms prielaidoms.”

Šaltinis: Paramhansos Joganandos išmintis. Savirealizacijos esmė. P. 86, Alkione 2006.