LT
RU


Atspindys. Corbis.com vaizdų informacija

Galvodamas žmogus supranta, bet visas jo supratimas grindžiamas vien svetimomis idėjomis. Jei gerai nesuvoksi šios minties, visą gyvenimą eisi tik kieno nors kito keliu. Sakykime, kažkas tarė: “Dangus žydras”. Kitas pasakė: “Medis žaliuoja”. Tačiau dangus niekuomet nesako: “Aš esu žydras”. Medis niekuomet nesako:  “Aš žaliuoju”. Tik žmonės sako: “Dangus žydras. Medis žaliuoja”. Kažkada, prieš daugelį metų, tau buvo pasakyta, jog dangus yra žydras. Ir nuo tol, kad ir kur eitum, visuomet laikaisi šios nuomonės. Šuo niekuomet nesuurgs: “Dangus žydras”. Katinas niekuomet nemiauktelės: “Medis žaliuoja”. Šuo niekada nesulos: “Aš esu šuo”. Katinas niekada nepatikės, kad jis yra katinas. Visa tai sugalvoja žmonės, o paskui dėl to pešasi. Jų požiūris klaidingas. Jie sukuria spalvas, dydžius, kontūrus, laiką, erdvę, pavadinimus ir pavidalus. Žmonės sukuria priežastis ir pasekmes, gyvenimą ir mirtį, atėjimą ir išėjimą. Savaime šių dalykų nėra. Juos visus pagimdė mąstymas; viską sukuria mūsų mąstymas. Tai tik kažkam kilusios mintys. Amerikiečiams būdingos amerikietiškos mintys ir jie sako “dog” (angl. šuo). Bet korėjiečiams būdingos korėjietiškos mintys, tad jie šio gyvūno nevadina angliškai “dog”, o sako “gye”. Kurie teisūs? Kad tikrai nesuklystum, nueik ir paklausk šuns: “Ar tu esi šuo?” Jis turi parengęs neblogą atsakymą. Taigi jei norime taip įvaldyti visą savo supratimą, kad jis virstų išmintimi, pirmiausia turime grįžti prie savojo proto, esančio “iki mąstymo” būsenos. Ši pradžių pradžia neturi nei pavadimo, nei pavidalo. Žmonės ją vadina įvairiai: kas protu, kas prigimtimi, kas visuotine esme, kas Dievu, kas savastimi, kas Buda, kas siela, kas dvasia, kas sąmone. Tačiau iš esmės ši pradžių pradžia neturi nei pavadinimo, nei pavidalo, nes ji yra iki mąstymo, tad vos praveri burną, kad ją kaip nors pavadintum, jau būni smarkiai suklydęs.

Šaltinis: Zen Meistras Seung Sahnas. Zen Kompasas. P. 46-47, Kaunas, 2006.

Prieš daugelį metų Korėjoje garsėjo dzeno mokytojas, vardu Hak Unas (Hak Un). Jis vienas gyveno ant aukšto, stataus kalno. Žemiau jo atsiskyrėliškos buveinės plytinčiame slėnyje buvo įkurti du moterų vienuolynai. Kartą tarp rytinės šventyklos vienuolių ir vakarinės šventyklos vienuolių kilo nesutarimas. Rytinės šventyklos vienuolės teigė: “Giedodamos bodhisatvai Kvan Seum Bosal, turite tarti taip: Kvan Se-um Bosal”. Tačiau vakarinės šventyklos vienuolės prieštaravo: “Klystate! Reikia tarti šitaip: Kvan Se-ūm Bosal”. Kiekvienoje iš šventyklų “u” tardavo kiek kitaip. Taigi vienas būrys vienuolių teigė, kad teisingas tarimas yra “Kvan Se-um Bosal”, o kitas – kad “Kvan Se-ūm Bosal”. Kiekvienoje šventykloje buvo daugiau kaip po du šimtus penkiasdešimt vienuolių. Taip jos nepailsdamos ginčijosi, ginčijosi ir ginčijosi. “Mūsų tiesa!” “Jūs klystate Ūm – teisingai!” Cha cha cha cha [Juokas auditorijoje.]

Vieną rytą rytinės šventyklos vyriausioji dharmos seserims tarė: “Nieko negalime nuspręsti. Gal derėtų paklausti didžiojo dzeno meistro, gyvenančio kalno viršūnėje”. Visos vienuolės sutiko, kad tai puiki mintis. “Gerai, tada rytoj vakare, devintą valandą, pasišnekėsime su dzeno meistru ir sužinosime jo nuomonę”. Cha cha cha cha!
Ta vyresnioji jau daugiau kaip trisdešimt metų buvo vienuolė. Iškilęs neaiškumas ją iš tiesų jaudino. “Mes sakome um, jos sako ūm. Gal ūm tikrai yra teisingiau? Jei mes klystame, tai pakenks mūsų gerai reputacijai. Juk negaliu garantuoti, kad esame teisios?” Ji pasikvietė kelias seseris vienuoles ir su jomis tarėsi visą vakarą. “Gal su dzeno meistru Hak Unu verta pasikalbėti dar iki susitikimo? Tik kaip į jį tinkamai kreiptis? Štai kas svarbiausia!”
Staiga viena jauna vienuolė tarė: “Anais metais buvau šio dzeno meistro padėjėja. Tikrai žinau, kad jis mėgsta ryžių sausainius. Iškepkime ypač skanių saldžių paplotėlių, įteikime juos, o tada užduokime savo klausimą. Jei taip padarysime, gal atsakymas bus mums palankus!” Visos vienuolės apsidžiaugė: “Ak! Puiki mintis! Šaunuolė!”
O ryžių paplotėliai daromi labai paprastai. Ryžių tešla iškočiojama ir supjaustoma aštriu peiliu. Tad vienuolės greitai prikepė kupiną lėkštę puikių ryžių paplotėlių, tik bijojo, kad jų kėslų neišsiaiškintų vakarinės šventyklos vienuolės. Korėjos šventyklose varpas suskamba devintą valandą vakaro, tada gesinamos visos šviesos, o vienuolės turi eiti miegoti. Taigi kai varpas nuskambėjo, paplotėlius jos kepė labai menkoje žvakių šviesoje. Tada buvo išrinktos dvi vyriausio amžiaus vienuolės ir išsiųstos pas dzeno meistrą į kalno viršūnę. Jos ėjo nešdamos kupiną lėkštę kepinių.
Šiaip ne taip užsikepurnėjusios į viršų, vienuolės pagaliau pasiekė jo menką būstą. Žinot, tas senas dzeno meistras nedaug temiegodavo.
Tuk, tuk, tuk. Iš kitos durų pusės pasigirdo dzeno meistro balsas:
- Kas ten?
- Ak, pone, mes esame vienuolės iš rytinės šventyklos.
- Jau po devynių. Ar kas nutiko?
- Ak, mums reikia... Na, hmm, mes gražiai atšventėme vienos vyresnės vienuolės gimtadienį. Prikepėme gardžių ryžių paplotėlių. Na, ir pagalvojome apie jus, vieną čia, tarp kalnų, neturintį ką valgyti! Ar mėgstate ryžių paplotėlius?
- Ryžių paplotėlius? O, labai! – Jis išties apsidžiaugė. Taigi įsileido jas vidun. Laimingos vienuolės kikendamos suvirto trobelėn. Kalnuose vienuoliai beveik neturi saldumynų ir apskritai gyvena labai kukliai, tad ryžių paplotėliai buvo nuostabios vaišės. Vienuoliai mėgsta saldžius ryžių paplotėlius! Cha, cha, cha, cha!
- Aha, mėgstu ryžių paplotėlius! – pakartojo dzeno meistras. Vienuolės ištiesė jam visą lėkštę ypatingųjų kepinių. – Labai geri! Labai skanūs! Nuostabūs! Burnoje tirpsta!
Vienuolės irgi buvo patenkintos.
- Na, pone, patinka?
- O, taip! Nuostabūs! Nuostabūs! Gali liežuvį praryti! Ačiū! Ačiū!
- Dzeno meistre, norėjome šio to paklausti...
- Nesivaržykite, klauskite, ko tik norite!
- Norėjome paklausti... – Ir jos papasakojo apie kiauras dienas vykstančius ginčus. – Jos sako: “Kvan Se-ūm Bosal”. O mes, rytinės šventyklos vienuolės, sakome: “Kvan Se-um Bosal”. Juk mes teisios? Juk “Kvan Se-um Bosal” – teisingas tarimas?
- Žinoma, jūs teisios! Tarti “Kvan Se-um Bosal” – teisinga.
Vienuolės buvo labai labai patenkintos.
- Ak, pone, mums rytoj dėl šio dalyko reikės aiškintis su anomis vienuolėmis. Mes norėtume, kad jūs ateitumėte ir išspręstumėte mūsų ginčą. Taigi jūs pasakysite, kad “Kvan Se-um Bosal” yra teisingas tarimas, gerai?
- Būtinai! [Juokas auditorijoje.]
Vienuolės paskubomis grįžo atgal ir griuvo miegoti. Planas pavyko, jos buvo labai laimingos! Dabar vakarinės šventyklos vienuolės negalės sugadinti jų gero vardo.
O tuo metu vakarinės šventyklos vienuolės tebebuvo susirūpinosios. Visą dieną jos tarėsi dėl numatyto susitikimo su rytinės šventyklos vienuolėmis. “Ką mums daryti?” Viena iš jų pasiūlė prieš tai pasiteirauti dzeno meistro nuomonės. “Bet kaip tai padaryti?” Jos galvojo, galvojo, galvojo bandydamos rasti gerą pretekstą. Pagaliau viena sesuo tarė:
- Aš žinau, koks yra dzeno meistro būdas.
- Na, ir koks gi?
- Mūsų dzeno meistras yra geras kito dzeno meistro bičiulis, o anas yra ir mano bičiulis. Taigi gerai žinau, kad jie abu mėgsta lakštinius!
- Lakštinius?!
- Aha, lakštinius. Galėtume išvirti ypač puikių lakštinių ir šiąnakt nunešti jam. O tada paklaustume, ar tarti “Kvan Se-ūm Bosal” yra teisinga!
- Puiki mintis! – sutiko vienuolės. – Reikia jo paklausti, kol dar anos vienuolės to nepadarė.
Tad vakarinės šventyklos vienuolės ėmė gaminti dzeno meistrui ypatingus lakštinius. O juos nėra taip lengva daryti. Tam reikia nemažai laiko. Ryžių paplotėlius pagaminti paprasta, o lakštinius – daug sudėtingiau. Pirmiausia reikia pasiruošti ryžių tešlą. Paskui ją iškočioti. O tada kruopščiai supjaustyti vienodomis juostelėmis. Tai ir yra lakštiniai. Tada juos galima virti sultinyje, bet išvirtus būtina iškart valgyti, antraip jie pernelyg išbrinksta ir tampa ne tokie skanūs. Kai juos išvirė, buvo jau labai vėlu. Dvi vyresnio amžiaus vienuoles paskyrė nunešti lakštinius kalno viršūnėje gyvenančiam dzeno meistrui. Jis jau buvo senyvas vienuolis, tad, kaip minėjau, miegodavo mažai. Žinot, seni vienuoliai truputį pamiega dieną, o naktį miega nedaug. [Juokas.]
Tuk, tuk, tuk!
- Kas ten? – paklausė balsas iš būsto vidaus.
- Pone, mes vienuolės iš vakarinės šventyklos.
- O! Jau beveik vidurnaktis! Kas nutiko? Užeikit, užeikit.
- Taip, hm, pone, šįvakar šventykloje vyko didelės minėjimo apeigos. – Žmogui mirus, Korėjoje atliekamos minėjimo apeigos. Kartais jos vyksta vakarais. – Taigi toms apeigoms privirėme daug lakštinių. Na, ir pagalvojome apie jus, gyvenantį čia, aukštai ant kalno, neturintį ką valgyti. Dzeno meistre, ar mėgstate lakštinius?
- Lakštinius? O taip! Mėgstu!
[Garsus juokas auditorijoje.] Cha cha cha cha! Korėjoje yra toks posakis: “Skrandis, pilnas ryžių, skrandis, pilnas paplotėlių, skrandis, pilnas lakštinių ir skrandis, pilnas vyno – vis kitoks”. Skirtingi žmonės mėgsta skirtingus patiekalus. Tačiau tas dzeno meistras buvo ne toks. Akivaizdu, kad jam patiko viskas. “Ak, mėgstu lakštinius! Puiku!” Jis juos šliurpė pasigardžiuodamas. Jam buvo labai skanu!
- Puikūs lakštiniai. Labai ačiū. Jūs taip sunkiai dirbote! Ir apie mane pagalvojote. Tikrai nudžiuginote!
- Na, ką jūs, pone, jokio vargo, jokio vargo. Labai prašom.
Vienuolės tryško džiaugsmu įsitikinusios, kad rytoj tikrai laimės ginčą. Dzeno meistras irgi buvo labai patenkintas. Vienuolės luktelėjo minutėlę kitą ir viena iš jų tarė:
- Dzeno meistre, norėjome paklausti...
- Klauskite, kas jums rūpi. Klauskite bet ko, nesivaržykit.
- Pone, mūsų vienuolės taria “Kvan Se-ūm Bosal”, o rytinės šventyklos vienuolės - “Kvan Se-um Bosal”. Meistre, juk teisingas tarimas – ūm, ar ne?
- Žinoma! Tarti ūm – teisinga.
- Labai Jums ačiū! Dabar suprantame, kodėl esate toks didis dzeno meistras. Mes norėtume rytoj, vienuoliktą ryto, su Jumis susitikti, kad Jūs išspręstumėte ginčą. Vadinasi, tada pasakysite, kad ūm – teisingas tarimas?
- Būtinai! “Kvan Se-ūm Bosal” – teisingas tarimas.
- Na, dėkojame Jums, dėkojame!
Be galo patenkintos vienuolės lengviau atsiduso ir sukruto ruoštis atgalios. Tarpduryje nusilenkusios, jos išėjo. Kone bėgte nešė gerą žinią seserims. Kai grįžo ir kitoms vakarinės šventyklos seserims papasakojo, ką sakė dzeno meistras, visos džiūgaudamos galvojo: “Taip, mes laimėjome! Laimėjome. Laimėjome. Dzeno meistras patvirtino, kad esame teisios!” Visos buvo labai laimingos. Ir sugulė miegoti.
Kitą rytą, vienuoliktą valandą, ėmė skambinti didieji šventyklų varpai. Penki šimtai vienuolių susirinko į Pagrindinę Budos salę, kad dzeno meistrui Hak Unui išdėstytų ginčo esmę. Meistras užkopė ant aukštos pakylos ir apsikamšė ilgus apeiginius drabužius. Penki šimtai vienuolių sutartinai, visos kaip viena, jam tris kartus nusilenkė iki žemės. Tada priekin išėjo abiejų vienuolynų vyresniosios. Viena iš jų tarė:
- Dzeno meistre, mes smarkiai susiginčijome. Mums atrodo, kad teisingas tarimas yra “Kvan Se-um Bosal”!
- Ne, ne! Teisingas tarimas yra “Kvan Se-ūm Bosal”, – karštai paprieštaravo antroji.
- Kvan Se-um Bosal!
- Kvan Se-ūm Bosal!
- Taigi, pone, mes niekaip negalime nuspręsti. Todėl norime paklausti Jūsų. Katras tarimas yra teisingas: ““Kvan Se-um Bosal” ar “Kvan Se-ūm Bosal”?
Dzeno meistras kelias sekundes sėdėjo užsimerkęs. Svarstydamas šį sudėtingą klausimą jo kūnas ant tos aukštos pakylos ėmė iš lėto linguoti pirmyn atgal. Visos vienuolės, pasvirusios priekin, įsitempusios laukė, ką dzeno meistras pasakys apie šį svarbų dalyką. Po geros pauzės meistras susirinkusioms ištarė:
- Čia labai sunkus klausimas! [Juokas auditorijoje.]
- Kaip – sunkus? Vakar sutarėme, kad “Kvan Se-um Bosal” – teisingas tarimas...
Prabilo kita vienuolė:
- Bet, pone, jūs sakėte...
- Dzeno meistras liovėsi linguoti, tačiau jo akys vis dar buvo užmerktos. Jis ištarė:
- Betgi čia viskas labai paprasta...
Abiejų šventyklų vienuolių gretomis nuvilnijo palengvėjimo atodūsiai. “Viskas paprasta!” Kiekvienoje pusėje buvo galvojama: “Tuoj paaiškės, kad esame teisios!”
O meistras tęsė:
- Prieš daug metų aš, dar jaunas vienuolis, gilinausi į svarbiausias mūsų tradicijos sūtras. Ryžių paplotėlių sūtroje buvo sakoma, kad teisingas tarimas yra “Kvan Se-um Bosal”. Bet Didžioje lakštinių sūtroje pasakyta, kad teisingas tarimas tariamas yra “Kvan Se-ūm Bosal”. [Garsus, nepertraukiamas juokas auditorijoje.]
Vienuolės šoko ginčytis:
- Jūs meistrui kepėte paplotėlius! Negražu!
- Jūs Jam nešėte lakštinių! Koks žemas lygis!
- Jūs negeros!
- Jūs negeros!
Vienon pusėn, kiton pusėn. Vienon pusėn, kiton pusėn. Galvojimas, galvojimas, galvojimas, galvojimas, galvojimas. Vertinimas, vertinimas, vertinimas, vertinimas.
Staiga dzeno meistras suriko:
- KAAC! Palikite visa tai! “Kvan Se-um Bosal” tėra “Kvan Se-um Bosal”. “Kvan Se-ūm Bosal” tėra “Kvan Se-ūm Bosal”. Kai giedate, tai tik giedokite!
Vienuolės buvo sukrėstos. Akimirksniu jų protai praskaidrėjo.
- Ak, labai jums ačiū už pamokymą!
- Neprisiriškite prie kalbėjimo ar žodžių, – pridūrė meistras. – Tiktai darykite, ką darote!
Tada jis nusileido nuo pakylos ir grįžo į savo kalną.
Taigi gyventi remiantis hinajanos budizmo nuostatomis yra labai gerai. Gyventi remiantis mahajanos budizmo nuostatomis yra labai gerai. Gyventi remiantis dzenbudizmo nuostatomis yra taip pat labai gerai. Namu mjoho renge kjo – irgi neblogos pratybos. Om mani padme hūm – labai geras dalykas. Šin mjo džangė dė darani yra taip pat labai gera praktika. Net kaip mantrą kartodami skiemenis “Koka-kola, koka-kola, koka-kola”, galite palengvinti sau gyvenimą, jei tik tai darysite visiškai atsidėję, neįsikibę į jokias savo nuomones, aplinkybes ar sąlygas. Pats svarbiausias dalykas – jei ką nors darai, vien tik daryk, visa savo esybe. Žodžių turinys nedaug tereiškia. Jei nori atbusti, tai svarbiausia, ko tau reikia, yra Didysis klausimas ir proto nusistatymas nepaliaujamai stengtis. Visiškas pasišventimas. Tiktai stenkis. Tiktai stenkis. Tiktai daryk. Štai pats geriausias lavinimosi būdas.

Šaltinis: Zen Meistras Seung Sahnas. Zen Kompasas. P. 181 - 187, Kaunas, 2006.