LT
RU

Nežinau, ar tai, ką žemiau rasite, galima pavadinti rimta poezija. Man šios eilutės [parašyta maždaug 1996/2000m. laikotarpyje] – tik akimirkos ekspresija, būsena...Jei pavargote nuo astrologijos, kviečiu ją trumpam pamiršti ir kartu su manimi pamedituoti...
*
tu kartais pasvajoji
kad mėnuo nuskęstų kokiam šaltiny
tai imi tinklą ir bėgi gaudyt jo
tokio didelio
toks mažutis
dėl to gal
kad gimei
kai krito lapai
*
rudenį viskas traukia užsimerkt
bet tu atsistoji
ir temstant
išeini
kad
prasilenkdamas su moterimi
akimirką
panėšėtum į drugelį
tarp jau belapių medžių arkos
*
“ Šypsena ”

iš lietaus
alyvom nešina
tu
saulėje
*
vakarėjant
mūsų bučinys
drugelis ant vyno taurės
*
iš stoties išvyksta paskutinis traukinys
tai keliuosi namo ir aš
vakaras krenta
*
ded. draugui Augustinui A.

pajūry
ant smėlio
ugnis
orą mėgina
todėl vakarėjant
tu tai matai ir esi laimingas
kad
vėl viskas gali kartu susirinkti
*
“Reinkarnacijos tėkmėje”

obelys
Lis
Obuoliais
nesuvalgytas sėklas numesim į žemę
ir vėjų laužomos
naujos obelys
vėl
lis obuoliais
*
“Išmintis”

rasos lašas
ant
tarp voratinklių įsipainiojusio pageltusio lapo
sugers
ir mėnulį
ir saulę
*
“Delnas žvakės liepsna”

netikėtai
prisilietęs mylimosios
delnas
žvakės liepsna
nuslysta per pamėlusį veidą
ir žiemą
sušildo labiau negu
brangiausi tavo kailiniai
*
“Gundymas”

liekna
rūke
juoda
praeina
atsigręžia
šyptelėjus
stebi
*
“Amžinas kintančiame. Fragmentas”

sutemos paskandina
geležinkelio liniją
nušviečia raudonas semaforo žiburys
*
“Ramybė”

boružė lėtai įkopė
į smilgos viršūnę
ir pabuvus nuskrenda
neužkliudydama pievos
tada mano akys nuslys prie dangaus
*
“Meditacija. Fragmentas”
ieškojau
Suradau
ir stengiuos būti
panašus
į
geriausią Tavojo išsiliejimo veidą

ir viskas yra tiesiog gerai
ir viskam savas laikas
*
“Geismo-nuopolio patirtis. Fragmentas”

tarsi
perdžiuvus pieva godžiai griebtų
mažo vaiko fakelą
*
“Ilgesys. Fragmentas”

parimęs
ant lentų tiltas
glaudžias prie vandens tėkmės
ir
nemindžiojamas
rodos
plauktų ir plauktų kartu su upe

taip iki pat jūros
į vandenyną
*
“Homo sapiens karikatūra”

raukšlėtas veidas
prasižioja
piktai rėkti

(vadinas
pasenti
dar nereiškia būti
užaugusiam)
*
“Kaip išsaugoma kilusi gera mintis”

išnirus banga
pasigauna vėjo
ir
nedvejodama
užlieja kojas
*
“Visaip išbandoma dvasia”

vasarą karščių deginta
žemė
žiemą sustings šalty

(todėl nebemanau
kad žemės karalium būti
lengviau
negu žemės ubagu)
*
ded. grafui de La Ferui, vienam iš savo dvasinių mokytojų

žaibo nukirsta pušies viršūnė
krenta
suliepsnoja
ir tamsioj bedugnėj
vis tiek nusidriekia šypsniu

ir aš visiškai sutinku su tavim
Atai
kad gėlės gali pražysti ir rudenį
*
“Dvasinė jėga: belskite, ir bus Jums atidaryta”

po lietaus
apsunkusi rožė
ramiai
sugėrė naštą
ir vėl kyla į saulę

(taip pat
šešėlis krenta nuo žmogaus
ne žmogus nuo šešėlio)