LT
RU

Žemė – 1. mūsų planeta, geocentrinėje pasaulio sistemoje laikoma Visatos centru; 2. Vienas iš keturių pirminių elementų, jo savybės – šaltis ir sausumas.

Žemės trikampis – trikampis, apjungiantis tris tos pačios prigimties, stichijos, ženklus: Taurą, Mergelę, Ožiaragį. Žemės trikampio ženklai laikomi moteriškais, šaltais ir sausais ženklais.

Žemės ženklai – ženklai, priklausantys žemės trikampiui.

Ženklo šeimininkas – žr. ženklo valdovas.

Ženklo valdovas – planeta, valdanti jai pavaldų Zodiako ženklą. Klasikinėje astrologijoje valdovai pasiskirstę taip:

Planeta - Jai pavaldus ženklas

Marsas - Avinas, Skorpionas
Venera - Tauras, Skorpionas
Merkurijus - Dvyniai, Mergelė
Mėnulis - Vėžys
Saulė - Liūtas
Jupiteris - Šaulys, Žuvys
Saturnas - Ožiaragis, Vandenis

Moderniojoje astrologijoje Skorpioną valdo Plutonas, Vandenį – Uranas, Žuvis – Neptūnas.

Žiemos ketvirtis – I, II, III astrologiniai namai. Terminas taikomas humanistinių astrologų, ypač kai per šiuos namus tranzituoja Jupiteris ir Saturnas, simbolizuojantys naujos gyvenimo krypties paiešką, vertybių perkainojimą ir pan..

Žiemos saulėgrįžos taškas – pietiniame dangaus pusrutulyje esantis ekliptikos taškas, kurį nuo lygiadienio taškų skiria vienodas atstumas. Pavadinimą sąlygojo faktas, jog Saulė tame taške tarsi sustoja, nutraukdama kelionę dangaus sfera į pietus, ir pradeda judėti į šiaurę. Šis taškas – tai Ožiaragio ženklo pradžia. Priešybė – vasaros saulėgrįžos taškas.

Žiemos ženklai – Zodiako ženklai, kuriais Saulė keliauja žiemos metu (Ožiaragis, Vandenis, Žuvys).

Žmonių ženklai – Zodiako ženklai: Dvyniai, Mergelė, Šaulys (kai kurie autoriai pripažįsta tik pirmus 15 šio ženklo laipsnių) ir Vandenis. Ptolemėjus jiems priskiria ir Svarstykles. Priešybė – žvėrių ženklai.

Žuvys (lot. Pisces) – dvyliktas Zodiako ženklas arba žvaigždynas (klasikinėje indų astrologijoje). Priklauso vandens stichijos trikampiui, judriam kryžiui, tai moteriškas, pasyvus ženklas. Pagal anglų astrologą Alaną Leo, šio ženklo valdomi žmonės pasižymi didžiuliu pasiaukojimu, jautrumu, svajingumu, juos sunku perkąsti, nes daug ką nešiojasi giliai savyje neparodydami kitiems, dėl ypatingo natūros trapumo ir neryžtingų veiksmų neretai sukelia pasigailėjimą arba užuojautą.

Žuvų epocha – pasaulinė epocha, trunkanti maždaug nuo 97m. pr. m. e. iki 2059m. po Kr. Daugelis astrologų šį periodą sieja su krikščionybės įsivyravimu. Ankstyvosios krikščionybės laikais žuvis buvo laikoma Kristaus simboliu.

Žvaigždė – senovėje šis terminas žymėjo planetų pavadinimus. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje Merkurijus buvo vadinamas “Hermio žvaigžde”, Marsas – “Arėjo žvaigžde”. Vertinant griežtai formaliai žvaigždė nėra planeta, nors – kaip ir pastaroji – pasižymi tam tikromis astrologinėmis savybėmis. Skirtumas akivaizdžiai išryškėja lyginant jų judėjimo greitį. Žvaigždė per metus nukeliauja ekliptika vos 50’’ (sekundžių), tuo tarpu Saulė spėja per tą patį laikąapskrieti visą ekliptiką ir grįžti į pradinį išeities tašką.

Žvaigždinis laikas – laiko matavimo sistema, kurios pagrindas – žvaigždžių para, t.y laiko atkarpa tarp dviejų pavasario lygiadienio taško kulminacijų viename ir tame pačiame geografiniame meridiane. Žvaigždinis laikas matuojamas valandomis, minutėmis ir sekundėmis.

Žvaigždynas (gr. astron, lot. sidus) – antikoje taip vadinta grupė žvaigždžių, kuri tradiciškai buvo siejama su kokiu nors mitologiniu arba istoriniu personažu. Iki pat 1922m. įvykusio Iojo tarptautinio astronominio kongreso žvaigždynams nebuvo nustatyta jokių griežtų jų ploto ribų.

Žvėrių ženklai – Zodiako ženklai: Avinas, Tauras, Vėžys, Liūtas, Skorpionas, Ožiaragis, Žuvys. Kai kurie autoriai priskiria ir antrą Šaulio ženklo pusę (15 laipsnių). Pavadinimas susijęs su tuo, kad žių ženklų simboliai – gyvūnai. Priešybė – žmonių ženklai.